„Tikrai tu Dievo Sūnus!“

    Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. 

    MatasTuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
    Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Evangelija Mt 14, 22–33

 Evangelijos skaitinį komentuoja Janua Coeli vienuolyno karmelitės (Italija)

Minia pamaitinta. Mokiniai priversti išplaukti. Jėzus nori pats vienas susivokti, kas gi čia įvyko. Padauginta duona verčia ne mėgautis triumfu, bet susimąstyti. Kai visi pasišalina, Jėzus užkopia į kalną, nuošaliai, ir susikaupia maldai – čia lieka iki vėlumos, vienas. Unikali ir nepamirštama erdvė – tos naktys, praleistos kartu su Mylimuoju, su Tėvu.

Mokiniai vieni jūroje, kur ramybės jiems neduoda kylančios bangos, lygiai kaip ir faktas, kad su jais nėra Jėzaus. Tai akimirkos, kai trūkumo pojūtis neišvengiamas. Baimė didėja, visi pasijunta bejėgiai ir silpni, tai kas, kad kartu… Priešingas vėjas nepadeda jaustis ramiau. Valandų valandos netikrumo, laukiant Jėzaus. Tačiau kai pagaliau Jis pasirodo, tai padaro visiškai nelauktu būdu: eidamas vandens paviršiumi. Baimė, kuri jau ir taip buvo pagraužusi širdis, virto išgąsčiu ir riksmu: „Šmėkla!“

Tau atrodo, kad Dievas pasitraukė iš tavo gyvenimo? Tikiesi, kad grįš į jį tokiu būdu, kokį jau pažįsti? Jis ateina, bet iš kitur. Ir tau atrodo tarsi šmėkla. Tad ar nebus taip, kad gyvenimo prieštaravimų palaužtas nebesugebi atpažinti savo Viešpaties, nes galvoji, jog Jis yra tik šmėkla, baimės ir sunkumų išdava?

Jėzus mokinius užtikrina: tai Aš, nebijokite! Būtent baimė paruošia žmogui daugiausiai spąstų. Baimė priverčia Dievą palaikyti šmėkla. Baimė verčia tave kaip Petrą ištarti: įrodyk, kad tai tu – liepk, kad ateičiau pas tave vandeniu.

Jėzus nesulaiko Petro, pasitikėjimas yra rizika. Tačiau Jėzaus įsakymo neužtenka, norint įveikti išbandymą, kuriuo esame patys sau. Jis kliaujasi mūsų gebėjimu „atkartoti“ jį net ir dalykuose, kurie peržengia žmogaus galimybių ribas. Tai mes nesame tuo tikri, ir nors išdrįstame, paskui atsitraukiame.

Petras eina vandeniu. Eina Jėzaus link. Pasitikėjimas jo Žodžiu jam padeda įveikti baimę ir netgi leidžia patirti išties neįtikėtiną dalyką. Tačiau jo pasitikėjimas ilgai netrunka. Jei būtų ir toliau žvelgęs į Jėzų, būtų sugebėjęs Jį pasiekti. Jei tik būtų pagalvojęs apie tai, kas jau išties vyksta – jis eina vandeniu! – jam būtų pavykę Jį pasiekti. Tačiau ką daro? Žiūri į vėjo smarkumą, į vienintelį dalyką, kuris, nors ir pūtė, tačiau tą akimirką nebuvo vertas dėmesio…

Pasitikėjimas ir patirtis susvyruoja, lieka tik baimė. Ir ji skandina. Pasitikėjimas Jėzumi sugrįžta, tačiau jau nebe tam, kad mokinys gyventų dievišką Jėzaus gyvenimą (vaikščiotų vandeniu, kas neįmanoma žmogui), bet kad patirtų gailestingumą.

„Viešpatie, gelbėk mane!“ Kristaus ranka – čia pat. Pasirengusi sugriebti tave kiekvieną kartą, kai nebepajėgi. Tačiau tai nepanaikina atsakomybės, kylančios iš Jėzaus atsakymo: „Mažatiki, ko suabejojai?“ Priešingas vėjas? Tai ne jo kaltė, kad ėmei skęsti! Ieškai tikrumo dalykuose, kurie yra tavo išorėje? Jie nesuteikia jokių garantijų. Gali duoti arba neduoti. Vienintelis tikrumas, kurį gali turėti, kyla iš buvimo su Tuo, kuris pasitiki tavimi, teikia galimybę dalintis su Juo nuostabiais dalykais, kylančiais iš Jo buvimo ten dėl tavęs.

Baimė ir dvejonės išnyksta, jei žvelgi ir klausais, kas esi akimis To, kuris tave sugalvojo… Nurimsta bet koks priešiškumas, kai esi ir galvoji apie save su Juo. Nes išties Jis yra Dievo Sūnus. O tu – ne ką mažiau!

Malda

Ateik!… Tavo balsas kviečia mane ateiti ir nedvejoti… ateiti pas tave tokiam, koks esu: „Ateik, toks, koks esi, per daug nesiruošdamas!“


Iš lachiesa.it išvertė S. Žiugždaitė

Komentavimas negalimas.