Teklė Pauliukonytė-Smilgutė (1 dalis). Vaičiuliškių Pauliukoniai

Balade-A2-12016 metais buvo sukurtas filmas apie Lietuvos partizanus „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Šio epiloge istorikas Bronius Makauskas pateikia savo įžvalgas: „Čia, Suvalkų krašte, mes turėjome žmonių, kurie rizikuodami, labai daug rizikuodami, padėjo partizanams išlaikyti ryšius, reikalui esant juos slaugė. Tai pirmiausia Pauliukonių šeima, ponas Jakimavičius, ponas Remindavičius, Paznėkų šeima. Tų šeimų buvo daugiau. Ne visi jie norėjo ir nori, kad tiesa apie tuos įvykius būtų pilnai atskleista, nes žmonės mano, kad istorija mėgsta kartotis, kad skaudūs įvykiai gali dar kartą prieš juos atsikreipt. Mes tuos žmones žinome, istorija juos mini pagarbiai. Vieni iš jų buvo apdovanoti, kiti pateko į kalėjimą, treti – neišlaikę žiaurių tardymų, nuėjo išdavystės keliu. Gyvenimas nėra rožėmis klotas ir, jeigu eini rizikuodamas daug, turi tikėtis ir kraupių pasekmių, bet tai nereiškia, kad turime atsižadėti ginti savo laisvę, savo tėvynę, savo tautą. Be aukų nebūna laisvės, ir taip yra per visą tautų ir valstybių istoriją. Todėl laisvės gynėjai sulaukia aukščiausių apdovanojimų, pagarbos, dažniausiai jau po mirties.“

Didelės pagarbos verta Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė, kuri šiemet švenčia 95-ąjį gimtadienį. Ji, kaip ir jos tėvas Vincas Pauliukonis, yra pasiaukojimo, tėvynės meilės pavyzdys. Džiugu, kad sulaukė tinkamo įvertinimo. 2003 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Teklę Pauliukonytę-Kalvinskienę Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2015 m. jos prisiminimų fragmentai išspausdinti istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“. 2016 m. remiantis jos atsiminimais buvo sukurtas filmas „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ (Teklę Pauliukonytę vaidino Irmina Liškauskaitė). 2016 m. pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė prisiminimų knyga „Buvau partizanų ryšininkė“. Tai įdomus Punsko krašto Lietuvos partizanų ryšininkės žvilgsnis į pokario rezistenciją Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Teklė rašo lengvai ir sklandžiai, įgudusia ranka, nors lavinti plunksnos neturėjo nei laiko, nei galimybių. Pradžios mokykloje rašė dienoraštį. Prirašė storą sąsiuvinį. 1944 m. atėjusi sovietų kariuomenė dienoraštį tiesiog surūkė (jo lapus sunaudojo tabakui sukti). Po daug dešimtmečių, 2006-aisiais, begyvendama Kanadoje, nusprendė kitoms kartoms palikti tai, ką prieš šešis dešimtmečius matė, patyrė ir iškentėjo. „Nelengva po daugelio metų rašyti vaikystės ir jaunystės prisiminimus, – tikina Teklė Pauliukonytė. – Daug įvykių iš atminties nusinešė bėgantis laikas, o ir mintys senatvėj jau ne tokios lakios. Vis dėlto sumaniau, nors pavėluotai, tai padaryti. Popierius kantrus – viską galima rašyti. Geriau vėliau negu niekad.“

 Trumpai apie Teklę Pauliukonytę

tp-1 Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė gimė 1922 m. Vaičiuliškių kaimo ūkininkų šeimoje. Mokėsi Vaičiuliškėse, Punske, Kukave ir J. Basanavičiaus gimnazijoje Vilniuje. Besimokydama dirbo sąskaitininke. Dotnuvoje lankė namų ruošos instruktorių kursus. 1945–1949 m. kartu su tėčiu Vincu globojo į Punsko kraštą atvykusius Lietuvos rezistencijos dalyvius, buvo partizanų karininko Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo ryšininkė. Keletą metų bendradarbiavo ir su Lenkijos antikomunistiniu pogrindžiu. 1949 m. gruodžio 29 d. kartu su šeima ištremta į vietovę Grabionž (lenk. Grabiąż) Ščecineko apskrityje, Košalino vaivadijoje. 1950 m. vasario 13 d. areštuota, kalėjo Balstogės kalėjime. Išėjusi į laisvę ištekėjo už Kazimiero Kalvinsko. Daug metų gyveno ir dirbo Slupske. Šiuo metu gyvena pas dukrą Kanadoje, Misisaugoje.

 

Tėviškė

 

Pauliukonių šeimoje meilė gimtinei ir Lietuvai buvo perduodama iš kartos į kartą. Stiprus ryšys juos jungė ir su Kapčiuko kalnu, kurio papėdėje stovėjo Pauliukonių sodyba (dabar ten beveik plynas laukas). Teklė Pauliukonytė su meile prisimena savo gimtąjį kraštą: „Aplinkui mėlynuoja miškai, pievų žaluma apvainikuoti blizga ežerėliai. Žemė banguoja kalnais, kalneliais. Kalvos pasidabinusios medžiais, krūmais. Žmogus jų nesodino, patys sėjosi ir augo. Stipraus vėjo ar žmogaus kirvio neatlaikęs senas medis nugriūva. Iš šaknų išauga jaunas medelis, ir vėl žaliuoja. Nežinia iš kur atsiradęs upelis banguoja, pradingsta tarp kalnų, krūmų ir toliau ritasi, čiurlena, sidabruoja. Vasarą dirbami laukai atrodo sudėlioti iš gėlelių. Geltonuoja kviečiai, raudonuoja lubinai, baltuoja rugiai, vasarojus. Geltonuoja rapukų laukai, pakalnėse žaliuoja bulvių vagos. Pabaliuose prisiglaudę mėlynuoja linai.

Keliaudamas po Trikampį užtiksi medžiais apaugusius piliakalnius. Negali praeiti nesustojęs, abejingai, kažkokia jėga sulaiko tavo žingsnius. Piliakalnio papėdės primena garbingus Lietuvos laikus. (…) Mano vaikystėje žiemos būdavo labai šaltos. Pirmas sniegas iškrisdavo lapkričio pabaigoje, atodrėkio nebuvo, vėliau tiek prisnigdavo, pripustydavo, kad nežinia, kur buvo kalnas, o kur klonis. Vieškeliai valomi nebuvo. Mašinų žmonės neturėjo, važinėjo rogėmis, o arkliai vos brido per sniegą. Valdžios įsakymu važiuojant rogėmis reikėjo prikabinti skambalus. Kai daug rogių važiavo kartu, skambėjo lyg muzika.“

 Protėviai

 Teklės Pauliukonytės protėviai Vaičiuliškėse apsigyveno XVIII amžiaus pradžioje. Jos senelis Simas Pauliukonis gimė 1853 m. Vaičiuliškių kaime. Simo žmona Katarina Slovikaitė buvo kilusi iš Kalinavo dvarponių šeimos. Jos broliai, motinai mirus, prisidarė skolų, ir dvarelis buvo parduotas iš varžytinių. Teklės prosenelė mirė jauna ir jos vyras vedė antrą kartą. Iš šių vedybų gimė dar trys vaikai. Ūkį turėjo paveldėti pirmagimis sūnus, bet pamotė norėjo, kad ūkis atitektų jos sūnui. Teklės senelį išleido mokytis į rusišką mokyklą. Ją baigęs, senelis atliko raštininko praktiką. Šis darbas jam nepatiko, todėl sugrįžo namo. Ūkis buvo apleistas, reikėjo atstatyti pastatus ir išmokėti broliams dalis. Senelis mėgo prekiauti arkliais. Augustavo ar Suvalkų turguose pigiai supirkinėdavo liesus arklius. Atšėręs juos gabendavo į Vokietiją, kur arkliai buvo brangūs. Senelis greitai praturtėjo, sutvarkė pastatus, išmokėjo broliams dalis, nusipirko daugiau žemės. Po to vedė Katariną Slovikaitę iš Kalinavo. Jie išaugino septynis vaikus: Oną, Ievą, Juliją, Juozą, Jurgį, Joną, Vincą. Teklės senelis mirė sulaukęs 89 metų. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Jums atrodo, kad aš ilgai gyvenau, o man – kad per duris tik atėjau ir jau išeinu. Gyvenime buvo ir gerai, ir blogai. Žinokite, jeigu gyvendamas padarysi kitam gera, tai padarysi ne tik jam, bet ir sau, o jeigu bloga – tai ne jam – tik sau.“

Teklės Pauliukonytės tėvelis Vincas Pauliukonis caro laikais platino proklamacijas, ragino lietuvius reikalauti lietuviškų mokyklų, spaudos. Norėta Vincą ištremti į Sibirą, bet jis spėjo pasprukti į Ameriką. Amerikoje dažnai keitė gyvenamąją vietą ir darbovietę. Priklausė JAV lietuviškoms draugijoms, bendravo su lietuvių veikėju dr. J. Šliūpu. Amerika Vincui nepatiko ir sušvelnėjus caro priespaudai jis sugrįžo namo. Tuoj prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu, 1916 m., Vincas vedė Oną Linkaitę iš Rūdninkų kaimo (šalia Mockavos). Karui pasibaigus kilo Lietuvos ir Lenkijos ginkluotas konfliktas dėl sienų. Teklės Pauliukonytės mamos tėviškė liko Lietuvoje, tėvelio – Lenkijoje. Vincas Pauliukonis priklausė Šaulių sąjungai. Norėdamas išvengti suėmimo, pasitraukė į Lietuvą, kur apsigyveno žmonos tėviškėj. Sugrįžo namo po trejų metų.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.