Teisynas, kurio autorius Dievas

 Kalbamės su Punsko parapijos vikaru kunigu Mariumi Talučiu.

 Punskas.pl: Lietuvos žiniasklaida minta populistinėmis, pigiomis sensacijomis ir taip dažnai sureikšmina mažareikšmius dalykus. Tai turi (ir turės) visuomenėje daug labai blogų padarinių, nes pasakyta: „Kas sėja vėją, rinks audrą“, arba „Žodis išskrenda žvirbliu, sugrįžta jaučiu“. O kad taip pabandytume plaukti prieš srovę ir pakalbėti apie neretai nutylimus reiškinius? Ar skelbiant Gerąją Naujieną reikėtų panaudoti visas komunikacijos priemones, visų pirma internetą ir jaunimo lankomus socialinius tinklus? Gerą pavyzdį mums duoda Popiežius Pranciškus!

Kun. Marius Talutis

Kun. Marius Talutis

Kun. Marius Talutis: Jūs labai teisingai pasakėte apie būtinybę naudotis visomis komunikacijos priemonėmis skelbiant Jėzų Kristų bei platinant krikščioniškąją kultūrą, dorą gyvenimo būdą. Pati krikščionybė iš esmės yra misijinė, tai reiškia, jog krikščionio pareiga vykdyti Jėzaus žodžius: Eikite ir skelbkite Evangeliją į visą pasaulį. Tikintis žmogus, patyręs susitikimo su Jėzumi gyvenimo permainą – trokšta tuo džiaugsmu pasidalinti. Šiandien pasaulis ne tik penki žemynai, bet ir visa jūra interneto, radijo, televizijos naujienų. Bažnyčia ne tik beldžiasi į žmogaus duris, bet taip pat suranda jį, gyvenimo prasmės ieškantį prie kompiuterio ar televizoriaus. Šiuo metu turime nemažai oficialių Bažnyčios dokumentų, popiežių kalbų ir taip pat puikių pavyzdžių, drąsinančių katalikus skelbti Evangeliją visais būdais.

 Štai keletas pavyzdėlių. Popiežius Pranciškus socialiniame tinkle „Twitter“ jau užsiregistravo apie 60 milijonų sekėjų, kurie dažnai sulaukia asmeninių popiežiaus Pranciškaus minčių, įkvėpimų, maldingų pamąstymų. Daugelis katalikiškų parapijų, organizacijų, judėjimų turi interneto svetaines, nemažai kunigų, taip pat vyskupų žmones žvejoja socialinių tinklų, forumų pagalba. Lietuvoje stiprios evangelizacinės priemonės yra Marijos radijas, katalikiškas interneto dienraštis „Bernardinai“ ir jų leidžiamas žurnalas „Kelionė“, taip pat yra laikraštis „XXI amžius“, „Katalikas“, žurnalas „Artuma“ ir kt. Belieka viltingai laukti, kad Lietuvoje kada nors turėsime ir katalikišką televizijos kanalą.

  Mūsų gyvenimą reglamentuoja šimtai, tūkstančiai įstatymų, kodeksų, milijonų milijonai straipsnių, kuriuos sukūrė žmogus – labai netobulas šios žemės vietininkas. Viešpats prieš keletą tūkstantmečių per Mozę dovanojo mums Dešimt Dievo Įsakymų. Sakau „dovanojo“, nes Jie ne žmogaus suvaržymas, veikiau Viešpaties meilės išraiška. Man regis, kad jeigu žmogus idealiai laikytųsi Dekalogo, jam nereikėtų kitų įstatymų. Dekalogas tiesiog alsuote alsuoja tobulybe, žavi savo išmintim ir paprastumu. Ar nereikėtų pabandyti naujai Jį suprasti, jei reikia, peraiškinti? Dekaloge glūdi geniali Aukščiausiojo Kūrėjo išmintis. 

10-commandments1

 Geresnis Dievo įsakymų supratimas tiesiog mums būtinas. Štai, pavyzdžiui, paklausus kartais žmonių, ką reiškia pirmasis įsakymas „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ – pasigirsta atsakymas: „Neik į kitas bažnyčias“. Tai juokinga, bet tuo pačiu parodo būtinybę iš naujo įsigilinti į šį dalyką. Nors pasaulis dabar labai sparčiai keičiasi, atsiranda įvairių naujovių, technologijų, kurios mūsų gyvenimą padarė labai skirtingą nei senųjų kartų gyvenimas, tačiau iš esmės žmogus nepasikeitė, kas buvo, tuo ir liko – gėrio ir blogio kovos lauku. Galbūt keičiasi tik ginklai, bet kova už vidinę laisvę lieka ta pati. Visgi yra moralės teologija, kuri rūpestingai budi sergėdama laiku informuoti žmogų apie pasitaikančius pavojus bei galimybes nutolti nuo tikslo – vykdyti Dievo valią. Reikia budėti ne tik moralei, reikia pačiam žmogui nuolatos sugrįžti prie Dekalogo. Seniau žmonės, kalbėdami rytinius, vakarinius poterius, drauge su maldomis kasdien pakartodavo ir Dievo, Bažnyčios įsakymus, tarsi paryškindami tą atskaitos tašką, į kurį reikia lygiuotis kasdieniame elgesyje.

 Visiškai sutinku su Jūsų mintimi, kad daugybė žmonių surašytų įstatymų nepasako nieko naujo – ko jau nebūtų Dekaloge. Dešimties Dievo įsakymų nuoširdus priėmimas į širdį ir jų laikymasis tai ne tik laisvės pagrindas, ne tik gražus elgesys, bet ir nepaprasta išminties dovana žmogui.

 Dešimt Dievo Įsakymų (hebr.עשרת הדברות) Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose šiek tiek skiriasi nuo Romos katalikų bažnyčios interpretacijos. Tariamąją nuosaką keičia liepiamoji nuosaka. Pakartoto Įstatymo knygoje galima aptikti įsakymų, neatitinkančių Romos katalikų bažnyčios Dekalogo dvasios (pvz., „… esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai…“, arba „… Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą…“). Ar Jėzaus mokslas negrąžina žmonijos prie Dievo meile grindžiamo Dekalogo?

10 Dievo isakymu Įsakymų suskirstymas ir eilės tvarka istoriškai keitėsi. Bažnyčios pateikta įsakymų redakcija, vadinamoji katechetinė forma, nenutolsta nuo įsakymų esmės. Tokia redakcija atsirado nuo šv. Augustino laikų, kad būtų lengviau žmonėms įsakymus išmokti ir juos įsisavinti. Katalikai ir liuteroniškosios religijos laikosi šv. Augustino suskirstymo, o ortodoksų bendruomenės turi kiek kitokį suskirstymą, perimtą iš Graikų Bažnyčios Tėvų.

 Jėzus perėmė visus įsakymus ir liepė jų laikytis. Tačiau prie įsakymų draudžiančių paliepimų atsiranda liepiantis paliepimas mylėti. Jėzaus mokslo naujumas, kad įsakymų laikomasi ne dėl asmeninio teisumo, bet iš meilės. Krikščionybė perima Dekalogą su vadinamuoju Didžiuoju Meilės įsakymu – Mylėk Dievą labiau už viską, o kiekvieną žmogų mylėk kaip save patį. Dar daugiau, Jėzus savo mokinius kviečia mylėti taip, kaip jis mylėjo. O Jėzaus meilė – tai besąlygiškas savęs atidavimas.

  „Gerai, – galėtų pasakyti skeptikas. – Dekalogas žmogui duotas prieš 3300 metų. Jis trumpas, nes anais laikais tik toks galėjęs būti. Pagaliau kiek teksto galėjo tilpti dviejose molinėse plokštėse?“ Ar manote, kad jei Dešimt Dievo Įsakymų būtų duota žmogui šiomis dienomis, kai yra neribotos užrašymo galimybės, Jie būtų tokie patys?

 Dekalogas trumpas, bet jis duotas tam, kad neliktų įrašytas tik į knygas ar plokštes, bet kad žmogus nešiotųsi jį širdyje. Šių dienų sąlygomis irgi reikalingas trumpas, bet aiškus žodis, raktiniai žodžiai, kuriuos norėtųsi patalpinti sieloje.

 Visada labai svarbios aplinkybės, kuriomis Izraelis gauna Dekalogą – tauta stebuklingu būdu išvedama iš Egipto vergijos ir štai dykumoje Dievas sudaro su ja Sandorą, savotišką santuoką tarp Dievo ir tautos. Tauta nori gyventi laisvėje ir nori save suvokti kaip Dievo tautą – tam jai reikalingas Dekalogas, kad sugebėtų išlikti vidinėje laisvėje ir kad būtų panaši į savo Viešpatį. Tauta, tapusi Vienintelio Dievo nuosavybe, jo išrinktąja tauta, nebegali dairytis ir garbinti svetimų dievų. Ji turės garbinti Dievą, kurio nemato, ir atsisakyti taip patraukliai atrodančių svetimų tautų stabų statulų bei paveikslų. Tas pats aktualu ir šiandienos žmogui, kai tiek daug įvairių vergovės, priklausomybių formų. 10 Dievo Įsakymų yra vidinės laisvės išsaugojimo kelias. Tiek tauta, tiek pavienis žmogus sugebės eiti laisvės keliu, kiek bus atidūs Dekalogo reikalavimams. Taip pat šiandienos žmogui kartais atrodo, kad daiktas, pinigas, kurį gali paliesti, kuris suteikia turėtojui tam tikrą galią, gali daugiau nei Dievas, kurio mes nematome ir kartais abejojame, ar tikrai mes esame jo išrinkti, mylimi, ar tikrai jis yra Asmuo. Taigi šiuolaikiniai stabai tokie patys pavojingi neregimojo Dievo atžvilgiu. Įsakymai išlieka aktualūs ir gyvybiškai svarbūs.

 Šventojo Rašto tyrinėtojai pastebi, kad kai kurie įstatymai (ypač Pakartoto Įstatymo knygoje) iš dalies panašūs į Hamurabio teisyną, kuris užrašytas dar Abraomo laikais. Kaip tai, kunige, paaiškintumėte?

 10 DievoJūsų paminėtas Hamurabio teisynas ar kiti prieš Dekalogą buvę panašūs teisynai yra Prigimtinio dorinio įstatymo rezultatas. Protas, tyrinėjantis vidinį dvasios pasaulį, atpažįsta, jog esti kažkas, kas bendra visiems žmonėms. Žmogaus sieloje tarsi įrėžtas įstatymas, dorovinė sąmonė, leidžianti žmogui suvokti, kas yra gėris ir blogis. Mes šį įstatymą kiekvienas atpažįstame protu kaip raginimą daryti gera ir vengti blogio. Tai, kad šio Prigimtinio įstatymo paliepimas sutampa su Dekalogo įsakymais, rodo, jog Dievas neprieštarauja pats sau ir tai, ką Jis dovanojo Tautai ant Sinajaus kalno kaip Sandoros sudarymo su tauta sąlygas, jau seniau buvo dovanojęs žmogui kaip vieninteliui savo kūriniui, sukurtam pagal Jo paveikslą ir panašumą.

 Gerbiamas kunige, ar klysiu sakydamas, kad žmogų pasiekė antrasis Dekalogo „leidimas“? Antai Mozė ant Sinajaus kalno Dievo Įsakymus užrašo ant molinių plokščių. Išrinktoji tauta be savo vedlio ir pranašo suabejoja Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu ir ima garbinti auksinį veršį. Mozė, matydamas, koks menkas tikėjimas tautos, kuri regėjo išėjimo iš Egipto ir perėjimo per Nendrių jūrą stebuklus, didelio įtūžio apimtas, sudaužo molines plokštes. Dievo įsakymai buvo surašyti pakartotinai, bet neaišku, ar jie skyrėsi nuo pirminio varianto. Gal buvo švelnesni, o gal griežtesni?

 Nedrįsčiau abejoti Mozės patikimumu. Jis buvo galingas pranašas ir gerbdamas Dievo žodžius negalėjo pridėti savų pamąstymų. Tarp jo ir Dievo buvo ypatingas ryšys, jis su juo bendravo. Nerimauti reikėtų labiau dėl žmogaus, kuris Dievo įsakymų nesilaiko ir pats sau parašo įsakymus, kuriais nori – vadovaujasi, nori – nesivadovauja, kuris nebegirdi vidinio sąžinės balso ir leidžia sau daryti, ką nori. Tokiam dažnai nėra nieko švento.

  Pakalbėkime apie Dekalogo sandarą. Jis prasideda prologu. Trys pirmi Įsakymai nusako žmogaus santykį su Kūrėju. Likusieji kalba apie subjekto santykį su savimi ir kitais žmonėmis bei jį supančiu materialiniu pasauliu. Dekalogą baigia epilogas. Jis nenumeruojamas. Ar tai svarbiausias Dekalogo tekstas, o gal mažiau svarbus, nes paskutinis?

 Dekalogo sandoroje galime pamatyti tris dalis. Kaip jau minėjote – pirmoji dalis nusakanti santykį su Dievu, antroji dalis nusakanti santykį su aplinka ir galiausiai pridedamas Didysis Meilės įsakymas, kuris atsiranda jau Jėzaus valioje. Verta pažymėti, kad Dekalogo eilės tvarka teisingiausiai sudėlioja ir žmogaus vertybių skalę: pirmiausia Dievas, o paskui visa kita. Anot šv. Augustino, jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmojoje vietoje – visa kita savo vietoje. Bet jei žmogus nustumia Dievą ir jo vieton pastato savo sukurtus stabus, savo egoizmą, jei žmogaus gyvenimas nesisuka apie Dievą kaip apie centrinę būties ašį – pats žmogus sunkiai susiorientuoja gyvenimo labirintuose ir pamažu gali prarasti gyvybiškai žmogui reikalingus dalykus: Tiesą ir Meilę.

 Įsakymai, kurie susiję su kitais žmonėmis ir irgi išlaiko tam tikrą gražią vertybių hierarchiją – prasideda įsakymu, kuris liečia šeimą, tėvus, o baigiasi – turtu. Taigi šeima visada svarbiau už turtą, už pinigus. Matome, kad dažnai visuomenės gyvenime dabar pasitaiko atvirkščiai – pinigai ir vartojimas svarbiau už religiją, už šeimą, bet ar tai daro žmogų laimingą?.. Europiečiai, gyvendami geriau už daugelį pasaulio piliečių, nebenori turėti vaikų, nebenori kurti šeimų, atrodo nusivylę gyvenimu ir nebenori gyvenimo perduoti kitiems, nors tikrai nestokoja turto. Tik atsigręžimas į Dievą ir į šeimą gali atgaivinti Europą.

 Labai svarbus paskutinis Didysis įsakymas, nes suteikia naują jėgą vykdant Dekalogą. Žodis „mylėk“ tampa viso Dekalogo supratimo raktu, būtent įsakymų vykdymas kyla ne iš noro tapti teisiu, ne iš baimės, bet iš meilės.

 Ačiū už pokalbį.

 Kalbėjosi Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

3 koment. Teisynas, kurio autorius Dievas

  1. virginija sako:

    Pritariu „kraštiečiui’.Gerb.kun.Marius Talutis-tikras Lietuvos brangakmenis.Jo tvirto tikėjimo liūdijimo,nuoširdumo,paprastumo,meilės artimui…nepamirš buvę parapijiečiai(nors aš nepriklausiau Širvintu parapijai) ir tie kas jį sutiko savo kelyje.Širvintų bažnyčioje tiesiog jausdavosi šventumas,o jaunimas su kokia meile patarnaudavo.Tikimės,kad jis nugalės Tėvynės ilgesį ir po kiek laiko sugriš namo.Telaimina Jį Dievas.

  2. onute sako:

    Puikus pokalbis. Aciu.Turim ko pamastyti.
    Punskas prasvieses kun.Mariaus pastangomis krastieti. Tik isgirskime!

  3. kraštietis sako:

    Pats šauniausias ir protingiausias mūsų naujasis vikaras Marius, per geras ir per protingas apniukusiam Punskui, galėtų Vilniuje pav.Šv.Teresės ar Šv.Jonų bažnyčioje tarnauti, tikrai būtų didžiulė nauda ir Tėvynei, ir Dievui, ir žmonėms