Teisėjus būtina rinkti

Negražu juoktis iš rimtų dalykų, tačiau kartais kitaip elgtis nepavyksta. Teisėsaugos sistemoje įsigalėjęs marazmas kitos reakcijos nei sarkastiškas juokas nesukelia.

Na kaip kitaip vertinti „gležnos it pavasario gėlė“ sielos prokurorus, kurie vis įsižeidžia ir įsižeidžia. Pradėti svarstyti, kad gal reikėtų susirūpinti psichologine pagalba prokurorams, kad jie taip jautriai nereaguotų į kiekvieną jiems nepalankią žinią. Juk bereikalingas jaudulys sukelia kraujagyslių ligas, vėžį, o galimai ir hemorojų. Pastarojo rizika dar padidėja ilgus metus sėdint minkštoje kėdėje ir nekeliant užpakalio net tuomet, kai reikia tinkamai atlikti savo tarnybinę pareigą. Galėčiau pradėti vardinti dešimtis numarintų bylų, tačiau tai ne šio teksto tema, todėl baigdamas analinę-moralinę dalį tik pažymėsiu, kad savo įžeistos garbės raudas, surašytas baudžiamųjų bylų lapuose, prokurorai neša ne kur kitur, o į teismo rūmus. Ten pat sunešami ir kitų piliečių popieriai, popiergaliai, popiergaliukai. Ten jie užregistruojami, susegami ir po kurio laiko atsiduria ant „trečiosios valdžios“ atstovo stalo. Tiesa, kai kurie popieriai nukeliauja kelią nuo pareiškėjo iki teisėjo tiesiog stulbinančiu greičiu, kiti gali pagulėti dulkėtose spintose ir kelis mėnesius ar net metus. Taip LVAT byla gali gulėti nejudinama beveik 2 metus, o besibaigiant sprendimo priėmimo terminui, teismas sugeba surašyti nutartį, kurios detalės parodo – byla taip ir liko neskaityta.

Ne kartą rašyta ir kalbėta, kad Lietuvos teismų sistema visiškai paveldėjo autoritarinei valstybei būdingą darbo principą, kur teismas yra neatsiejama represinio aparato dalis. Maža to, teismuose dešimtojo dešimtmečio pradžioje neįvyko personalijų kaitos, galėjusios perkirsti vidinių korporacinių tradicijų ir korupcinių bei bičiulystės ryšių Gordijaus mazgą. Ištikimybė politinei valdžiai taip pat liko uždaros klaniniu principu, kuomet pati sistema palaimina naujų narių atėjimą, veikiančios teismų sistemos tradicija. Apie ką galima kalbėti, jei konstitucines piliečių teises saugo ir pagrindinį šalies įstatymą traktuoja teisėja Toma Birmontienė, kurios disertacija, apginta jau aidint Lietuvos laisvės reikalavimams, vadinosi „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje”. Dabartinė teisėja savo „mokslinį“ darbą buvo papuošusi epitetais, kuriuos ne kiekvienas politrūkas vartotų. Aš ne šalininkas vertinti pareigūno ar tarnautojo tinkamumą ar netinkamumą eiti pareigas pagal ideologines nuostatas, tačiau jei jau pagrįstai suabejota G. Kirkilo kaip ekonomisto kompetencija, tai lygiai pagrįstai galima susirūpinti T. Birmontienės tinkamumu dirbti valstybės teismų sistemoje apskritai.

Paritetas tarp politinės ir teisminės valdžios, kuomet politinė valdžia vengia pernelyg kištis į teismų veiklą, o teisminė už sistemos uždarumo išsaugojimą atsidėkoja kartais sudorodama politinės valdžios oponentus ar neįtikusius tos pačios valdžios narius, pasiekiamas abipusio šantažo būdu. Politinė valdžia suvokia, kad yra trumpalaikė ir vienos kadencijos nepakaks teismų pertvarkai, tiksliau – teisėjų klano išardymui. Toks bandymas vėliau galimai atsidūrus opozicijos vaidmenyje gali baigtis liūdnai. Teisminė valdžia puikiai suvokia, kad būdamas vienintelis nerenkamas ir niekaip tiesiogiai piliečių nekontroliuojamas jėgos centras negali prieš save sukelti pernelyg daug politikų, nes atsiradus sutarimui tarp kelių skirtingų politikų grupių dėl teismų sistemos ateities ir pradėjus reformas sugrius visa 70 metų gyvavusi piramidė. Laikausi nuomonės, kad LTSR ir Lietuvos Respublikos teismų sistema yra iš esmės identiškos. Maža to, Lietuvos Respublikos teismas tapo dar labiau uždaras nei LTSR. LTSR ir iki 1996 m. galioję įstatymai numatė visuomeninių tarėjų  būtinybę teismuose. Taip, jų padėtis tarybiniame teisme buvo dažniausiai formali, nors yra buvę atvejų, kuomet teisėjas atsižvelgdavo į jų nuomonę. Tačiau bet kokiu atveju tai buvo papildomi nepriklausomi bylos dalyviai. Tai greičiausiai ir buvo suvokta paskubomis naikinant tarėjų instituciją. Ko gero, visi mes suprantame, kad nusižengti ar net daryti nusikaltimus geriau be pašalinių akių.

O juk yra ir atviresnės sistemos. Dar V. Adamkui einant į pirmą kadenciją (tiksliau – sodinant V. Adamkų pirmą kartą į prezidento kėdę), buvo nedrąsiai prabilta apie prisiekusiųjų teismą Lietuvoje. Dėl ko šie svarstymai neįgavo pagreičio, manyčiau, suprantate. Mainai įvyko ir palankus sprendimas „šlepečių byloje“ buvo, matyt, iškeistas į teisėjų rezervato išsaugojimą. Grįžtant prie nūdienių realijų aš su dideliu pasitenkinimu stebiu, kaip V. Adamkus teisinasi tariamai negalėjęs tinkamai dirbti dėl to, ką jis pavadino „šantažu“. O juk čia iš tiesų per garsiai pasakyta. Aš nekelsiu konspiracinių teorijų, siekiančių pokarį ar net vėlyvąjį tarybinį laikotarpį, tačiau vien man žinomų „šlepečių bylos“ aplinkybių paviešinimas, kas, mano manymu, būtų natūralu kalbant apie pirmąjį valstybės asmenį, galėtų nemenkai sujaukti Lietuvos politinę padangę. Ir kalbu ne vien apie paties Adamkaus likimą, bet ir apie galimų sąsajų tarp interesų grupių paviešinimą.

Man juokingai skamba raginimai pradėti bet kokį eilinį „tyrimą“ dėl eilinės rezonansinės bylos vilkinimo ar numarinimo, dėl galimų pirmųjų asmenų neteisėtos veiklos, dėl stambių verslo grupuočių veiksmų ar kitų problemų, reikalaujančių nešališkos ir vien įstatymais besivadovaujančios teismų sistemos buvimo. Tokie „tyrimai“, jei ir pasiekia teismo rūmus, kas nutinka ypač retai, tai tik tam, kad teisme įvyktų eilinės nedidelės suinteresuotų grupių muštynės, kurių baigtis būna nulemta iki paties teismo įvykusiais susitarimais. Dar juokingiau atrodo teismų procesai, kur susitinka buvę politiniai priešininkai, kurie per ilgą „tyrimo“ laiką spėjo tapti sąjungininkais.

O juk viskas nėra tiek sudėtinga, kaip atrodytų iš pradžių. Kaip ir minėjau, yra daug atviresnių teisminių sistemų, kurios tinkamai panaudotos gali ištraukti teismų sistemą iš grupinių interesų pelkės.

Jokia naujiena, kad teisėjai gali būti renkami. Bendruomeniniai teisėjai – kai iš autoritetą vietos bendruomenėje turinčių žmonių išrenkami teisėjai, galintys tvarkyti smulkias bylas – žinoma praktika. Tokio bendruomeninio teisėjo atsiradimas pirmiausia priartintų teismų sistemą prie žmogaus, o jo renkamumas užtikrintų tiesioginę jo veiksmų pilietinę kontrolę. Apskritai pilietinė kontrolė stebint visų valdžių veiklą yra tai, ko trūksta nūdienos Lietuvoje, o uždaroje teismų sistemoje jos trūksta keleriopai.

Beje, dabartinėje situacijoje galiu tarti pagiriamąjį žodį LVAT, kurio interneto svetainėje atsirado apklausa, norint išsiaiškinti, ar reikia grąžinti tarėjų instituciją ir kokiais atvejais tarėjai gali būti kviečiami. Bent jau džiugu, kad toks klausimas apskritai yra keliamas oficialios institucijos. Tiesa, mano įsitikinimu, tarėjų atsiradimas gali būti veiksminga priemonė teismų sistemos demokratizavimui, tik jei tarėjai būtų traktuojami kaip lygiaverčiai proceso dalyviai, galintys nulemti galutinį sprendimą. Šiuo atveju aš matyčiau tarėjus tokiais pat proceso dalyviais kaip prisiekusiuosius JAV. Ir tarėjus norėtųsi matyti ne tik administracines bylas svarstančiuose teismuose, bet svarbiausia – baudžiamajame procese. Štai čia aš vėl sugrįšiu prie „įsižeidusių“ prokurorų, prie bylų, aiškiai besikertančių su žodžio laisvės principais, prie bylų, kur sugriuvus vieniems kaltinimams yra keliami nauji tik tam, kad būtų pateisintas teisėtvarkos darbo brokas.  Teismas kaip institucija, galinti vadovautis, be viso kito, ir vidiniu įsitikinimu, veikianti ne vien pagal savo vidines, o ir pagal giminingų institucijų (prokuratūros, policijos ir kt.) korporacines tradicijas, be pilietinės kontrolės yra tiesiog pavojinga. Atskirų kolegų „užsakymų“ vykdymas formuoja precedentus, dėl kurių tolesnės bylos nagrinėjamos vis labiau iškraipant įstatymo žodį ir vis labiau grimztant į „teisminės praktikos“ pelkę. Bylos galiausiai nėra tinkamai svarstomos, o jų baigtį lemia ankstesnių praktikų analizė, dėl ko surašoma nutartis, primenanti ankstesnių praktikų konspektą, be sąsajų su nagrinėjama byla.

Tarėjų arba prisiekusiųjų dalyvavimas visų lygių teismuose leistų nagrinėti bylas iš esmės neužprogramuojant galutinio sprendimo dar iki pasibaigiant procesui. Žmogiškasis faktorius, be abejo, gali lemti klaidingo sprendimo priėmimą, tačiau klaidingas sprendimas yra mažesnė blogybė nei aplaidumas ar net piktavališka veikla. O kalbėti apie piktavališką ir neteisėtą veiklą dabartiniuose teismuose pagrindo yra. Po idiliškos ramybės V. Adamkaus valdymo laikais dabartinės šalies vadovės dėka prasidėjo kai kurių teisėjų kėdžių klibinimas ir net vertimas iš jų. Negaliu teigti, kad D. Grybauskaitė pradėjusi šį procesą nuoširdžiai nori pakeisti teismų sistemą. Visai tikėtina, kad sukeldama sumaištį monolitiškai sisteminiame teisėjų korpuse tiesiog bando sukėlus jame vidinius prieštaravimus rasti daugiau sau palankių teisėjų. Jei taip yra iš tiesų, tai teisinga taktika, kuri kritiniu atveju leis dabartinei šalies vadovei išvengti R. Pakso likimo. Taigi, kaip ir minėjau, klibinant kėdes pradėjo aiškėti visiškai skandalingi faktai iš teismų sistemos gyvenimo. Kaip tik prisiminę apygardos teisėją, ilgą laiką kaupusią stalčiuose neišnagrinėtų bylų „kolekciją“, ir apie tai nieko nežinojusį jos tiesioginį viršininką, pakalbėkime apie aukščiausio rango teismų vadovus.

Ar galėtumėte įsivaizduoti atvejį, kuomet privačios įmonės padalinio vadovas, aplaidžiai vykdęs pareigas ir per kelerius metus nepamatęs pavaldinės nusižengimų, liko savo gerai apmokamoje darbo vietoje? Sakysite – tai neįmanoma, ir būsite visiškai teisūs. O dabar pasvarstykite, kam atskaitingi ir atsakingi apygardų teismų pirmininkai? Valdžia toli, o ir reaguos ji tik tuomet, jei atvejis bus skandalingas. Jei geri už uždarų durų, atlygį už „užklasinę“ veiklą imi per patikėtinį advokatą (yra tokia praktika, kai paties teisėjo nurodomas „patikimas“ advokatas), neperbėgi kelio įtakingiems krašto žmonėms – gali mėgautis buvimu poste be didesnių problemų. Iš esmės piliečių, gyvenančių aptarnaujamoje teritorijoje, nuomonė apie didžiausią vietinės reikšmės teisės autoritetą nieko nelemia. Na, gali vienas kitas pilietis surašyti laiškus „į Vilnių”, tačiau mes visi puikiai žinome tų laiškų veiksmingumą. Kol virš vietinių teismų vadovų nekabės rinkimų Damoklo kardas, tol nėra galimybės kalbėti apie kokius teigiamus pasikeitimus.

Kaip pastebėjote, dažnai vartoju žodį “rinkimai”. Vartoju puikiai suvokdamas, kad per 20 metų šis žodis buvo tiek diskredituotas, kad dažnam rinkimai tereiškia tik neskaidrų tų pačių veikėjų tarpusavio pasistumdymą eilėje prie visuomenės gėrybių aruodo. Bet juk čia kalti ne rinkimai kaip procesas, o politinių grupuočių sukurta sistema, kai rinkimai tapo farsu. Patys demokratiškiausi rinkimai, kai piliečiai galėjo visiškai laisvai pasirinkti savo atstovus politinėje valdžioje, įvyko 1990 m. vasarį. Po to demokratija tapo širma, už kurios slėpėsi vis stiprėjantys kelių įtakos grupių interesai. Iš piliečių palaipsniui buvo atimama teisė rinkti nacionalinio parlamento narius, pakeičiant rinkimus vienmandatėse apygardose „sąrašiniais“ partijų rinkimais, po to „sąrašinių“ rinkimų būdu buvo sunaikinta savivalda. Dar vėliau nepatogus prezidento rinkimų rezultatas buvo valdančiųjų pakeistas sąmokslo būdu. Sąmokslo, kuriame aktyviai veikė ir dabar mūsų nagrinėjama teismų sistema. Ir tik tuomet, kai tolimesnis piliečių konstitucinių teisių varžymas pradėjo erzinti pernelyg dideles piliečių grupes, buvo nutarta šiek tiek palengvinti rinkimus savivaldose.

O juk rinkimai, kaip ir referendumai, yra pagrindinis mechanizmas, per kurį piliečiai gali valdyti šalį. Oponentai, kalbantys apie liaudies neišprusimą, neleisiantį tinkamai išsirinkt politinę valdžią, įžūliai meluoja. Dar daugelis mūsų prisimena 1987-91 metus, kai net pradinių klasių moksleivis žinojo, kas vyksta šalyje, kai laikraščiai su „aštriai“ politiniais straipsniais buvo graibstomi iš kioskų, o perskaityti atitekdavo nespėjusiam jų nusipirkti kaimynui. Visuomenės sąmoningumas krito ne dėl to, kad žmonės staiga sukvailėjo, o dėl to, kad valdžioje buvusios politinės grupuotės buvo tiesiogiai suinteresuotos depolitizuoti visuomenę, taip užtikrinant sau apsaugą nuo galimų konkurentų atsiradimo. Ir tai ilgą laiką puikiai sekėsi, jei prisiminsime ilgą laiką vykusią Brazausko ir Landsbergio politinių grupuočių „kovą“, kuomet valdžia atitekdavo tai vieniems, tai kitiems.

Puikiai suvokiu, kad kai šalyje iki šiol nėra skaidrumo renkant politinę valdžią, o rinkimų mechanizmas veikia formaliai, kalbėti apie teisminės valdžios rinkimus sunku. Tačiau nėra geresnio būdo pakeisti padėtį, kaip keičiant iš esmės ir vietinės valdžios, ir nacionalinio parlamento, ir teisminės valdžios formavimo principus vienu metu. Juolab kad dabartinės rinkimų technologijos jau leidžia rengti bet kokius rinkimus ar referendumus skiriant tam sąlyginai nedaug lėšų. Teko dalyvauti diskusijoje, kai tariamų didelių tiesioginės demokratijos elementų kaštus vienas iš dalyvių apibūdino taip: „Jei pavyktų sutaupyti bent dešimtadalį dėl korupcinių valdžios sprendimų išleidžiamų pinigų – to pakaktų rengti referendumus kas mėnesį“. Be abejo, tai buvo hiperbolizuotas teiginys, tačiau paskaičiavus aiškėja, jog beverčiam istorine ir kultūrine prasme statiniui – Valdovų rūmams, išleista tiek, kiek pakaktų surengti 90-čiai nacionalinio masto referendumų. Daug tai ar mažai – spręskite patys.

Baigdamas šį tekstą dar kartą grįšiu prie pagrindinių būtinų veiksmų išardant postautoritarinę, uždarą teismų sistemą ir sukuriant visiškai naujais principais veikiantį mechanizmą. Bendruomeninių renkamų teisėjų atsiradimas turėtų sustiprinti pasitikėjimą teismais, taip pat tai nuimtų krūvį nuo apylinkių teismų, mat dalis paprastų buitinių bylų atsidurtų bendruomenės teisėjo rankose. Tuo pačiu visų lygių teismuose atsirastų visuomeninių tarėjų, turinčių sprendimo teisę. Atsirastų prisiekusiųjų teismo institucija. Taip pat vyktų apygardų teismų pirmininkų tiesioginiai rinkimai vietos savivaldos rinkimų metu.

Vitalijus Balkus

Komentavimas negalimas.