Tarp sacrum ir profanum

Lenkijoje minint Gegužės 3-iosios (1791 m.) konstitucijos paskelbimo jubiliejų, Seinų sinagogoje Lietuvos ir Lenkijos humanitarai, rašytojai, menininkai rinkosi į pirmąjį Kaimynų dialogo forumą, kuris pavadintas „Lietuva-Lenkija-Europa“. Susitikimą surengė LR konsulatas Seinuose, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas Kaune bei Seinuose veikiantis fondas „Pogranicze“.

PorganiczePradėdamas renginį „Pogranicze“ centro vadovas Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski) pabrėžė, kad lenkų ir lietuvių tarpusavio santykiai pasižymi labai turtingomis tradicijomis, o šis paveldas svarbus ne tik abiem šalims, bet taip pat Europai. Tačiau šiame pa-ribyje, pasak jo, savo pėdsakus paliko ir nacionalizmas, etniniai konfliktai bei XX a. totalitarinės santvarkos. „Kokią vietą šiuolaikinėje Europoje užima ir kokią ateityje užims Lietuva ir Lenkija?“ – retoriškai klausė direktorius K. Čiževskis, atkreipdamas dėmesį į įvykius Ukrainoje. „Koks yra kultūros vaidmuo tame procese?“ Jo nuomone, bendras kultūros, istorijos paveldas gali padėti kurti tvarią ir gerą kaimynystę. Taip būtų įgyvendinta ir Europos kaimynystės politika, ypač atsižvelgiant į jos Rytų partnerystės lygmenį.

LR konsulato Seinuose vadovė dr. Vida Bagdonavičienė sveikindama forumo dalyvius pabrėžė, kad šiandien nekyla klausimo, ar reikia bendrauti ir bendradarbiauti. Tačiau kyla klausimas, kaip bendradarbiauti. Pasak jos, „Pogranicze“ centro veikla tai ypač geras pavyzdys, kaip per naujas veiklos formas kuriamos naujos tradicijos, nauji menai ir tuo pačiu su didele pagarba ir dėmesingumu atsižvelgiama į bendrą istoriją.

„Mūsų susitikimo progos: Gegužės 3-ioji, Gegužės 1-oji, Lietuvos ir Lenkijos sutarties 20-mečio paminėjimas, puikiai dera tarpusavy – visos jos laiko perspektyvoje yra susietos pagrindine idėja. Tai pilietinės visuomenės, modernios visuomenės kūrimas, bandymas sukurti tokių santykių modelį, kuris eliminuotų konfliktų tarp tautų ir valstybių galimybes.“

LR konsulato vadovė Vida Bagdonavičienė padėkojo „Pogranicze“ centro įkūrėjams Malgožatai ir Kšištofui Čiževskiams už darbą skatinant pagarbą, toleranciją tautoms, žmonėms ir kultūroms. Malgožatai Čiževskai (Małgorzata Czyżewska) įteikė LR užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus apdovanojimą. „Apdovanoju už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“, – citavo ministro įsakymą.

Po oficialaus Kaimynų dialogo forumo atidarymo įvyko lietuvių tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus parodos „Vilnius: tarp sacrum ir profanum“ pristatymas. Paveiksluose pavaizduota Vilniaus panorama, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai. Parodos autorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, pristatydamas savo darbus, pabrėžė, kad kultūrinėje plotmėje lietuviai ir lenkai visuomet gebėdavo bendradarbiauti. Pasidžiaugė, kad visuomet turėjo ir turi Lenkijoje daug draugų, kad jam žinoma daugelio iškiliausių lenkų kūryba.

Antrojoje Kaimynų dialogo forumo dalyje „Pogranicze“ centro vadovas K. Čiževskis, profesoriai D. Špoperis (D. Szpoper), K. Buchovskis (K. Buchowski), E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas nagrinėjo XIX–XX a. sandūros kultūrines-politines realijas, atsiradusį naują požiūrį į kalbą, tautiškumą, Antano Baranausko svajones, kurias jis bandė įgyvendinti dirbdamas Seinuose. Pristatyta neseniai prof. Egidijaus Aleksandravičiaus išleista knyga lenkų kalba „Antanas Baranauskas. Giesmininko kelias“.

K. Čiževskis pabrėžė, kad jo vadovaujamas fondas kai kurias A. Baranausko idėjas bando įgyvendinti savo projektuose taip pat šiais laikais. Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Pasak jo, tai gali būti vienas iš veiksmingų būdų stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą. Mat tai paskatina lenkakalbius kartu dalyvauti tokiose iškilmėse, domėtis, susipažinti su lietuvių kalba, dvasiniu paveldu. Jo teigimu, tai bandė daryti mišriose kalbiniu požiūriu parapijose vysk. A. Baranauskas, tačiau dažnai susilaukdavo nuožmaus parapijiečių pasipriešinimo.

Diskusijų metu seiniškis J. Nazaruk paragino renginio dalyvius pamąstyti, kaip A. Baranausko skelbtas idėjas galima būtų perkelti į šias dienas ir įgyvendinti. Papasakojo, kaip Seinų lenkiškos mokyklos drauge su Lazdijų lietuviškomis švietimo įstaigomis rengia bendrus toleranciją ir abipusę pagarbą skatinančius projektus. Tikino, kad Seinuose nėra jokių prieštaravimų ir antagonizmų diskutuojant ar saugant bendrą istorijos paveldą.

Kitas pašnekovas, prisistatęs kaip Seinų paveldą globojančios draugijos narys, taip pat patikino, kad Seinų visuomenė kreipia daug dėmesio į paveldo išsaugojimą, o A. Baranausko asmenybė yra neeilinė ir verta dėmesio. Tačiau ragino Baranauską vadinti Baranowskiu, kadangi jis taip Seinuose buvo vadinamas. „Seinuose nieks nepažįsta Baranausko – pažįsta Baranowskį, ir tik taip jį derėtų vadinti“, – pridūrė. Pasak jo, minėta draugija atliko vysk. Antoni Baranowskio biografijos bei veiklos analizę, ir tuomet daug kas paaiškėjo. Dėl kai kurių jo veiklos Seinuose epizodų ketinama kreiptis į Vatikaną, kad būtų leista susipažinti su archyvinėmis medžiagomis. Vienas iš klausimų – ar valstiečių kilmės lietuvis, kokiu istorikų monografijoje pristatomas A. Baranauskas, galėjo tais laikais pasiekti vyskupo postą. „Net jo pavardės etimologija ir veido bruožai rodo, kad jis nėra lietuvių kilmės“, – kalbėjo Kaimynų dialogo forumo dalyvis.

K. Čiževskis, reaguodamas į šiuos išvedžiojimus, priminė, kad vis dėlto iniciatyvą Seinuose pastatyti paminklą A. Baranauskui iškėlė ir sėkmingai įgyvendino ne lenkai, o lietuviai. Pasak jo, forumo metu kilusi diskusija rodo, kad vysk. A. Baranauskas buvo neeilinė asmenybė, o tokio pobūdžio susitikimai ir diskusijos reikalingi.

Renginį paįvairino meno programa. Nikolo Paganinio (Niccolo Paganini) kompozicijas atliko buvęs LR Seimo narys Gediminas Dalinkevičius (smuikas) ir Simonas Bušma (gitara). Vėliau įteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto įsteigti istoriko Juliušo Bardacho (Juliusz Bardach) apdovanojimai. Kitą dieną Krasnagrūdoje vyko literatūriniai skaitymai.

Petras Maksimavičius, „Aušra“, 9/2014

2 koment. Tarp sacrum ir profanum

  1. Viktoras/Lt sako:

    ,,Čiževskis….Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Pasak jo, tai gali būti vienas iš veiksmingų būdų stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą. Mat tai paskatina lenkakalbius kartu dalyvauti tokiose iškilmėse, domėtis, susipažinti su lietuvių kalba, dvasiniu paveldu.“-
    ———————————————-
    Trumpai tariant,lietuvių lenkinimas ir toliau sėkmingai bus tęsiamas,tame tarpe ir per bažnyčią.O Lietuvos valdžiagyviai tik susižavėję ploja ir dalina apdovanojimus.Nieko naujo.
    Norėčiau,kad Lietuva išnaudotų ši momentą ir pradėtų lituanizuoti lenkiškas pamaldas tuteišių bažnyčiose.Įsivazduoju kokį triukšmą sukeltų lenkų naciai abiejose sienos pusėse.Kažkodėl netikiu,kad už tai apdovanotų.

  2. pelėda sako:

    Czyzewskiai demonstruoja akiplėšiškumo viršūnę- norėdami mus grąžinti į gūdųjį lietuviams XIX šimtmetį,.
    O Lietuvos urm, skirdamas ‘žvaigždes’ tokiems žmonėms, kurie kėsinasi į taip sunkiai iškovotas lietuvių teises bažnyčioje, rodo arba neišmanymą ir visišką nesisugaudymą situacijoje, arba pasityčiojimą iš lietuvybės šiame krašte