Jurgita Stankauskaitė. Susitikim virtuvėje

Paskutiniu metu tenka nemažai pasisukinėti virtuvėje. Čia puode vanduo verda, ten keptuvėje skruda duona, trečiame indelyje burbuliuoja padažas. Ant stalo guli supjaustyti pomidorai. O pomidorus šiuo metų laiku tenka valgyti kas dieną. Sveika, skanu ir sotu. Kol dar sezonas, reikia pasikrauti jų energijos visai žiemai. Ogi teks valgyti tik konservuotas daržoves. Nors sakoma, kad ypač kaitinti pomidorai (ir morkos) yra naudingesni už šviežius.

jurga1Dažnai kuičiantis virtuvėje pasidaro labai nuobodu ir monotoniška. Pagarba tiems, kurie dievina darbą virtuvėje. Galbūt prasta iš manęs namų šeimininkė, bet milijonus kartų įsitikinau, kad negimiau būti tipiška amerikietiškos svajonės žavaus namelio su balta tvorele gyventoja. Sakoma, kad ilgainiui pomėgiai keičiasi. Kas žino, ar tai, ką dabar ne tik mėgstu, bet ir myliu, kada nors taps nuobodžia veikla, o šiandienos nepakenčiami dalykai virs hobiu. Niekada nesakyk niekada.

Pakviečiau Jus į virtuvę kartu pasvarstyti apie šiandieninį stalą. Na tiksliau jo turinį – visa tai, kas ant jo dedama. Leiskite paklausti, kiek iš mūsų vis dar gamina tradicinius lietuvių patiekalus? Ne švenčių ar iškilių susitikimų proga, o paprastomis dienomis? Pastebėjau, kad per visą savo gyvenimą nei per vieną pasimatymą su draugais ar giminėmis ant stalo neteko matyti jokio tradicinio patiekalo. Vyresnieji yra pasakoję, kad e, tokį valgį tai mes kasdien turim. Nieko čia ypatingo. Atsimenu, kad namuose dažnai būdavo kepami bulviniai blynai ar verdami cepelinai, o vasarą ruošiami šaltibarščiai. O dėl pyragų – tai deja, deja. Čia neturiu kuo pasigirti. Nors gerai pagalvojus, tai mano mamos mama kepdavo mums zuikucų. Tai paprastos mielinės bandelės (dažniausiai be įdaro). Jaunesnieji, tarkim, mano kartos atstovai (bent dalis), ypač vertina tradicinius lietuvių patiekalus. Kadangi jiems paruošti reikia ir laiko, ir pastangų, jie gaminami ypatingomis progomis. Be to, mes kartais iki galvos skausmo vengiame riebių patiekalų, o tie tradiciniai valgiai būtent yra gana riebūs ir sunkiai virškinami (senais laikais tik tokio kaimo žmogui ir tereikėjo – riebaus, visai ilgai darbo dienai sotaus maisto). Šiandien pas mus ant kasdieninio stalo dedami kuo paprastesni ir greitai pagaminami patiekalai. Sunku įvertinti, kiek iš jų priklausytų sveikai mitybai, nes mes dažnai nemokame gyventi, pavyzdžiui, be padažų. Šie neretai yra riebesni už senos virtuvės garnyrą – grietinę.

Ar nemanote, kad per mažai rašome (jeigu iš viso rašome) apie mūsų krašto tradicinę ir netradicinę virtuvę? O manau, kad vis dar turime ką papasakoti.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.