Studijos plius neakademinis laikas lygu – įspūdingo gyvenimo laikotarpio pasiekimo lygtis

Kai buvau jauna… Tfu! Ką aš čia nusišneku, lyg man būtų penkiasdešimt! Pradėsiu kitaip. Kai buvau gimnazijos mokinė, na, arba – kai buvau licėjaus moksleivė (gimnazijoje turbūt negalvojau apie studijas, menkas buvo protelis, o ir vėjai galvoj, todėl studijos atrodė kaip tolimas laukas), studijos siejosi su kažkokiu pūstų ir paraudusių akių padaru, kuris sakydavo: „Oi, kaip bus sunkuuu… nemiegosiii… begales darbų rašysiii…“ Dabar susimąstau, kas lėmė mano tokį baisų požiūrį į aukštuosius mokslus. Tikrai žinau, kad pati tokio vaizdo nesusikūriau, nes jeigu prieš tai būčiau nežinojusi, kaip atrodo akademinė erdvė, iš viso galvoje nebūtų susiklijavęs neigiamas nusistatymas. (Įdomumo dėlei – žinote, kaip atrodo licėjaus moksleivio baimė? Mano patirtis išskiria kelias stadijas. Pirma – apmąstymų stadija – panašėjo į lengvos panikos būseną: „Kų daryc?! Nežinau, kų aš noru gyvenimi daryc!“ Kai jau sugalvojau, „kų noru daryc“, antros stadijos paniką pakeitė didžiulė baimė – „Įstosiu? Taip, ne, taip, ne…“ Ar žinote, kaip viskas rutuliojosi vėliau? Ot ir nesakysiu. Vis dėlto šiandien nenoriu rašyti apie Hugo kelionę į lietuvių filologijos studijas. O gal jums būtų visai neįdomu.)

Jurgita StankauskaiteNa, bet kaip yra su neigiamu nusistatymu? Mieli draugai (ir ne tik), nustokite gąsdinti jaunimą (ne toks vilkas baisus, kaip jį aprašinėja). Ar jūs žinote, kas mokinio galvoje vyksta? Kirminai raitosi ne tik krūtinėje, bet ir šėldami smegenyse sukelia trumpuosius jungimus. O paskui mokinukas eina į paskaitas kaip paskutinis išlikęs zombis. Sėdi auditorijoj ištempęs ausis, kad nepraleistų KIEKVIENO SVARBAUS žodžio; tupi išplėtęs akis, kad tik kažko nepražiūrėtų, ir spaudžia pamėlynavusiais pirštais tušinuko rašalą į sąsiuvinį, kad suspėtų viską užrašyti (juk pateiktyse ne visas tekstas sukeltas, o dėstytojas vis šneka ir šneka…). Žinoma, neigiamo nusistatymo priežasčių gali būti daugiau, ir aš čia pateikiu vieną vienintelį pavyzdį. Jūs juk drąsiai galite parašyti savo istoriją. Vienas toksai diedukas labai protingai pasakė, jog istorijos yra tam, kad jas žmonės pasakotų, ne slėptų, o dalintųsi su kitais patirtimi. Pala, kodėl apie tai aš kalbu? Ai, juk noriu papasakoti, kodėl studijos yra (ne)studijos (?)

O dabar pagalvokim, kas yra studijos?.. Girdžiu jus. Ne, ne, ne – tai ne studentavimas. Bet argi be to galima gyventi? Tikriausiai. Bet man studijos nesisieja tik su ketursienėmis patalpomis, užverstomis krūva knygų, lapų (kuriems „Copy 1“ išleidžiu oi jojoj!), ir naktinėjimu su besiliejančiomis raidėmis akyse. Tai nėra vienos kelio krypties pasirinkimas: bendrabutis – universitetas – bendrabutis. Tai nėra… O jūs rimtai taip galvojot? Ei… o kur tada lieka gyvenimas? Ar studijos yra tik mokslas, ar studijos gali tapti nuostabia gyvenimo dalimi, susidedančia iš studijų ir studentavimo? Ot ir gali. Dabar tikriausiai pusė skaitančiųjų grūmoja man kumščiais, kad „gerai aš čia jaunimui suku galvas“ (čia tik mažytė provokacija, o gal intriga?) Va tai tau, lituaniste – pasirodei! Bet provokuoti arba intriguoti (kaip nepavadinsi, taip nepagadinsi, ar ne?) ne tiek madinga, kiek (kartais) naudinga. Argi ne šitokie žaidimai kelia diskusijas? Juk smagu – milijonai naujų minčių ir idėjų kyla!

Studijos ir studentavimas, tai yra pats geriausias junginys, koks tik gali būti. Jeigu reikėtų apibūdinti, ką reiškia studentavimas, kažin ar daug žmonių pasakytų, kad tai yra „bimbinėjimas“ ir nieko neveikimas. Jau nekalbu apie kitus variantus, kurie skraido virš daugelio galvų. Sakyčiau, kad studentavimas yra laisvo laiko leidimas neakademinėje erdvėje, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas su draugais po parką ar miestą (nesakau, kad, anot mano draugių, šlaistytis po miestą blogai; priklauso, kaip jūs tai suprantate). Kiekvienas „išėjimas į žmones“, kaip jūs mėgstate sakyti, atveria vis dar nematytus naujus objektus, atrandate susidomėjimą keliančias vietas, susipažįstate su rojaus kampelio dalimis, aptinkate įdomius ir niekada neregėtus užkampius, pamatote keistos kultūros atstovų eisenas, išgirstate jų dainas (o gal giesmes ar maldas?) lyg garsią, visą miestą užburiančią meditaciją. O kiek visko studijuojant galima sužinoti! Nesibaigiančių renginių maratonas yra platus žinių ištroškusiam jaunimui (ir ne tik) vandenynas. Įvairiausi seminarai arba susitikimai su studentais, dėstytojais, aktoriais, rašytojais ar net su kunigais. (Žinojote, kad gydytojas gali tapti kunigu ir puikiu dėstytoju? Laimingas tas, kas turėjo arba turės galimybę pusę metų klausyti jo paskaitų VDU!)

Žinote, studentų ir įvairių sričių specialistų susitikimai vyksta ne tik universitete, bet, kas įdomiausia – kavinėse. O kokie čia įdomūs žmonės susirenka! Gaila, kad neteko girdėti užkietėjusio, „metalo“ klausančio krikščionio ir studentės, „labiau pagonės“, gyvos diskusijos, kuri atrodė maždaug taip: pirmasis teigė, kad pagonis akmenimis užmėtytų, todėl „labiau pagonė“ pradėjo pūstis ir garsiai bambėti (laimė, kad nesugalvojo žalčiais spjaudytis).

Be to, studentas gali ir šokti, ir dainuoti. Gali laisvalaikiu atsiduoti menui kaip tam tikram atsipalaidavimui nuo pulsuojančios mokslo įtampos. Bet mes dažniausiai bijom didesnės veiklos. Tačiau kai nori – visur suspėji, ar ne, balsingasis „Jaunystės“ choriste?

Be mano minėto neakademinio gyvenimo, studijas visuomet lydi neišsenkamas linksmų atsitikimų maišas (kodėl parašiau „maišas“ – nežinau, bet nieko nepadarysiu, kad pasąmonė greitesnė už sąmonę). Nusprendžiau keliomis istorijomis pasidalinti. Gal vieniems bus juokinga, gal kiti pasakys – kaip apmaudu, bet nebandau kam nors įtikti. Patys atsirenkame tai, kas mums patinka.

O buvo taip… (Ei, jau vieną kartą taip pradėjau kažkokį pasakojimą. Ech, ir vėl… Gal laikas pažaisti intertekstualumais?) Niekada gyvenime neužmiršiu istorijos, kai kelios pirmakursės mergiotės nusprendėme naujus mokslo metus palaiminti Kauno senamiesčio bažnyčioje (ai, nesakiau, kad mano studijų metai praleisti Kaune, todėl dauguma prisiminimų yra susijusių su Kaunu). Vargšės avelės paklydėlės – nesugebėjom nuvažiuoti į miesto centrą. Atsiradome Kauno gale (kažkokioje troleibusų aikštelėje). Pagalvojome taip: „Na, čia tikrai nėra centras, bet juk šis troleibusas apsisuks ir pradėsime važiuoti tinkama kryptim“. Deja, mus vairuotoja ne tik apšaukė „užsisėdėjusiomis bobomis“, bet ir išvarė iš troleibuso. Štai taip buvo „palaimintos“ pirmosios išsigandusių studenčių dienos. Mūsų studijos, sakyčiau, prasidėjo kitaip, nei įsivaizdavome…

Šiek tiek įsibėgėjus į mokslo kliūčių taką, pradėjau pažinti kitokius jaunimo laisvalaikio leidimo papročius. Pamačiau, kokie yra nuostabūs popaskaitiniai užsiėmimai! Jeigu ne nauji draugai ir jų nerealūs stalo žaidimai, kažin ar būčiau žinojus, kas tai yra „UNO“ arba „Alias“. Tada man atrodė, kad paprastų paprasčiausias stalo žaidimas yra visiška nuobodybė, bet įsitikinau, jog esą atvirkščiai. Nereikia ko nors sudėtingo, kad būtų smagu ir ašaros riedėtų iš juoko (patikėkit, po tokios veido ir pilvo mankštos kitą rytą vos atsikeldavau – jaučiausi taip, lyg būčiau „sulaužyta“ po sunkiausios treniruotės).

Kalbant apie naujus draugus visam (arba ne) gyvenimui, mano patirtis sako, kad jie padaro žmogų drąsesnį (nebijantį išvažiuoti toliau negu už Suvalkų), gyvesnį, galbūt energingesnį ir t. t. Bet aš galiu klysti. Gal čia kiti dalykai žmogų veikė, tačiau šiuo metu manau, kad draugai nemažai turėjo įtakos. Kita istorija (dabartinę) mano nuomonę tik patvirtina.

Kartą draugės prikalbino važiuoti į Vilnių. Tikslas buvo toks – pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu, pirmą kartą pakilti į televizijos bokštą ir… nuvažiuoti į Gariūnus. (Taip, taip, moterys visada neturi kuo apsirengti.) Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne kvaila „Gariūnų stotelė“ negirdėtoj, neregėtoj Vilniaus dykvietėj – jeigu ką, tą dieną negavau saulės smūgio (oro temperatūra tuomet siekė apie 30 laipsnių šilumos). Gerai, kad viena iš draugių žinojo kelią į moterų rojų – Gariūnų turgavietę. Teko eiti smėlio kalnais, kurių niekaip nebuvo galima aplenkti. Nepatogu buvo kopti su basutėmis, todėl turėjome nusiauti batus ir žingsniuoti padus deginančiais grūdeliais. Ir kaip manote – pirmą kartą būti dykumoj ir nenusifotografuoti? Taip, taip, mes pačiame įkarštyje sugebėjome pasidovanoti sau fotosesiją, kuri mums labai brangiai kainavo – atėjome į turgavietę prieš patį jos uždarymą. Na ir kas! Bus tų „skudurų“! Svarbiausia, kad sužinojome, ar skanus Kolumbo jausmas!

Turbūt niekada neužmiršiu vakaro (draugės man visą gyvenimą jį primena), kai reikėjo mokytis kažkokiam egzaminui. Mes turėjom „madą“ su kambariokėm bėgti į artimiausią bendrabučio „ekspresiuką“ šokoladų, traškučių ir visokių kitokių nesąmonių. Kaip žinia, kai žmogus mokosi, tai neturi laiko. Aš irgi neturėjau laiko „noc to“ normaliai apsirengti. Sportinės mėlynos kelnės, baltas gobtuvas ant galvos (nes pustė), žieminiai iki kelių batai, stora striukė… Na, galima įsivaizduoti, kad išėjo nekoks derinys, bet – aš nuėjau į parduotuvę, prasilenkiau su keliolika akių, nusipirkau šokoladą ir grįžau sveika ir laiminga į kambarį. Nesvarbu, kad kelionė buvo ilga, nes draugės ne tik visą laiką juokėsi iki susirietimo, bet dar mane ir fotografavo. Turiu turiu aš tokią nuotrauką, bet kažin ar padoru būtų ją parodyti kitiems, vardan gražių bendrabučio… sienų.

Mano stalčiuose yra daugiau išspręstų lygčių, kurių rezultatas tęsiasi per kelias ilgų istorijų užpildytas eilutes. Tačiau ar galima visus atsakymus vienu metu taip imti ir pateikti? Ar spręsdami matematines (ir visas kitas) lygtis iš karto turime atsakymą? O kas vyksta tikimybių teorijoje? Mano lygtys gali kisti, nes aš vis dar studentė.

Žinote, man patinka „Stiklo karoliukų žaidimas“, bet mieliau renkuosi ne karolius, o skliaustelius.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.