„Štai sėjėjas išsirengė sėti“

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.

Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti grūdai nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

Kas turi ausis, teklauso!“

Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“

MatasJėzus atsakė: „Jums leista pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neleista. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:

‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau’.

Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.

O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio.

Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola.

Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.

Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.

Evangelija Mt 13, 1–9 (10–23)

 


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis

Mokiniai klausia Jėzaus, kodėl žmonėms jis kalba palyginimais. Bet Jėzus nepersistengia juos įtikinėdamas. Kodėl? Ar jis, būdamas Dievas ir žmogus, negali padaryti, kad šitie praregėtų? Viena vertus, Jėzus išdidžiai nesako, jog čia asilų gauja, su kuria neverta net prasidėti, nes žinia vis tiek nepasiekia tikslo. Kita vertus, jis leidžia žmonėms likti akliems ir klysti. Jis patraukia į save, duoda jiems tikro maisto, bet neverčia valgyti. Jėzus niekur neskuba. Jis, būdamas Dievas ir be galo rūpindamasis kiekvienu žmogumi, nepuola į paniką. Įdomu, ar mes taip sugebėtume? Turbūt tik tuo atveju, jei mums tie žmonės su savo bukumu gyventų kur nors toli, toli ir nebūtų mums svarbūs. Kuo jie mums būtų artimesni ir brangesni, tuo labiau mėgintume juos įtikinti. Jei mano artimas žmogus kalba ar daro nesąmones, argi nesistengsiu jo paprotinti? Bet rezultatas dažnai būna vidutiniškas, nes kad ir kaip stengčiausi, jei grūdas krenta į prastą žemę, vaisius bus menkas. Todėl išeitis yra ne barstyti grūdų ir pelų perteklių į visas puses su slapta viltimi, jog gal koks vienas daigelis kur ir prasikals, o paruošti žemę. O žemei paruošti riekia daug išminties ir gudrumo. Geriausia ją paruošti paties žmogaus rankomis, jei nenorime veltui nusilaužti nagų. Juk jie klauso, bet negirdi. Gali ir balsą prarėkti, o kas iš to? Nebent galėsi sau užkabinti gelbėtojo medalį. Bet tai maža paguoda, jei tau svarbus žmogus. Kaip aš galiu prabilti į žmogaus širdį, jei jis nenori klausyti? Niekaip. Tai gal ir neverta triukšmauti. Jei žmogus negirdi, gal tada geriau klausyti jo? Argi girdėjimas nėra geriausias dirvos paruošimas? O tada lieka budėti laukiant geros progos, kol žemė ir pati pasiruoš. Tai gali būti kažkoks žemės drebėjimas, kuris ją supurtydamas padaro sutrikusią ir imlią. Kai norime tobulai apsaugoti žmones nuo sukrėtimų, kartais iš jų atimame vienintelę galimybę būti nors truputį gyviems ir vaisingiems. Kiekvienas gimdymas yra skausmingas, bet skausmo mes dažniausiai vengiame, ypač jei nesame įspausti į kampą. Tad nesistenkime pramušti sienos (nebent vaikštom kiaurai), bet suraskime langus į kiekvieno artimo žmogaus sielą. O ypač į savo.

Bernardinai.lt

 
 

Komentavimas negalimas.