„Mūsiškiai“ naujų (tų pačių) įvykių kontekste

2017 m. lapkričio 29-ąją sukanka 60 metų, kai sovietai sušaudė lietuvių partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą. Kitais metais minėsime 100-ąsias jo gimimo metines. LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisija pasiūlė 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais. A. Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, sovietų areštuotas, kankintas ir nužudytas. Nepriklausomybės laikais jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 

Laikas bėga neapsakomai greitai. Prieš pusantrų metų turėjome skandalą, susijusį su R. Vanagaitės „Mūsiškiais“, o dabar tos knygos autorės pastangomis išgyvename kitą. Vanagaitė neseniai buvo pareiškusi, esą turinti informaciją apie A. Ramanauską-Vanagą, kurios atseit „nėra viešumoje ir kurios gal net ir žydų istorikai nežino“. Suimtą, kankintą, nuteistą ir sušaudytą kovotoją už Lietuvos laisvę Vanagaitė pavertė NKVD bendradarbiu, sovietinės sistemos garbintoju, galop – silpnadvasiu ir palūžusiu žmogumi. Jos šmeižikiški žodžiai apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą šį kartą sukėlė Lietuvoje didelį ažiotažą. Parlamentaro ir politologo Lauryno Kasčiūno žodžiais tariant, jei pavyktų diskredituoti partizaninį judėjimą, būtų diskredituojama visa Lietuvos valstybingumo idėja, nes karas dėl istorijos tai vienas iš informacinio karo, kurį šiomis dienomis išgyvename, atmainų. Prieš keletą dienų Vanagaitė prisipažino melavusi.

„Trauktis nebebuvo kur, – tikina istorikas Tomas Baranauskas (portalas alkas.lt): žiniasklaida atkreipė dėmesį net į jos prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti 600 eurų mėnesinę stipendiją tolesniems „tyrimams“ ir konkrečiai – knygos „Nusikaltimas ir tyla“ rašymui. Šitoks dėmesys R. Vanagaitės finansiniams reikalams, po kurio kilo grėsmė, kad stipendiją ji matys kaip savo ausis, nebepaliko kitos išeities. Nors pastarosiomis dienomis kritikuota R. Vanagaitė buvo daug kartų, dabar ji nusprendė staiga atsižvelgti į tiek kartų atkakliai neigtą realybę ir atsiprašyti. Tą ji padarė praėjus trims valandoms po to, kai „Lietuvos žinios“ paskelbė apie jos pretenzijas gauti minėtą stipendiją.”

Ne iš smalsumo ėmiau skaityti kontroversišką R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Teko dalyvauti šio leidinio sutiktuvėse 2016 m. Vilniaus knygų mugėje, girdėjau, ką apie knygą kalba jos autorė, skaičiau internete recenzijų ir atsiliepimų. Tai buvo prieš pusantrų metų. Šiandien jos leidinys tapo populiarus Rusijoje. Jis susilaukė gerų atsiliepimų ir Izraelyje.   

Norint suprasti, kas vyksta dabar, neretai reikia grįžti į praeitį. Bevartydamas „Mūsiškių“ puslapius galvoju, kad jie „puikiai“ įsipiešia į kai kurių žmonių pastangas žeminti Lietuvą, menkinti pasididžiavimą tauta ir valstybe. Tokių dalykų Lietuvoje, deja, buvo ir yra, nepriklausomai nuo to, ar pastebime juos, ar ne. Kita vertus, kaip tai įmanoma, kad dabar, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, žmonės, juodinantys savo valstybę ir tautą, ne tik nesulaukia visuotinio pasmerkimo, bet neretai yra keliami ant pjedestalo?  

Ketvirtame knygos „Mūsiškiai“ viršelyje pateikti Tomo Venclovos žodžiai verčia iš kojų: „Ši knyga padės mums objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios tautinės savimonės ir savigarbos“. Nežinau, apie kokią savigarbą ir tautinį orumą kalba T. Venclova, kuris šiais metais buvo apdovanotas Poezijos pavasario laurais, iškilmingai paminėtas jo 80-asis gimtadienis. Jis visu savo abejotinu autoritetu ir dabar puolė ginti Vanagaitę, kuri susilaukė visuomenės pasipiktinimo. 

R. Vanagaitė nėra jokia istorikė. Ji lyg režisierė ima, kas jai patogu, svarbu kaitinti įtampą, veikti „žiūrovų“ vaizduotę, žaisti ir manipuliuoti informacija. Ji viską sukiša į vieną maišą. Štai Lietuvoje nužudyta 200 000 žydų (pasaulyje 6 mln.). Mes, lietuviai, esame jų žudikai. Kalta nepriklausomos Lietuvos valdžia, Lietuvos valstybės įstaigos ir institucijos, Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir jos vadovai, Kauno sukilimo dalyviai, baltaraiščiai, partizanai. Svarbiausia – subjaurinti Lietuvą, kad nesinorėtų joje nei gyventi, nei dėl jos aukotis. 

Bandau pažvelgti į R. Vanagaitės knygą iš kitos perspektyvos, gal kiek kitokia patirtimi besivadovaudamas. O jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos niekinimas ir žeminimas būtų laikomas nusikalstama veikla prieš valstybę? Lietuvoje tai galbūt neįmanoma, bet, sakykim, Lenkijoje – kuo labiausiai. Dėl kelių šioje knygoje pateiktų žodžių („į Lenkijos koncentracijos stovyklas“) R. Vanagaitei gresia ne tik nemalonumai, bet netgi 3 m. laisvės atėmimas (už lenkų tautos niekinimą). Nesvarbu, kad ji ne Lenkijoje gyvena, ne Lenkijos pilietė. Lenkijos teisingumo rankos ilgos. Lenkai savo savigarbą ir tautinį orumą gina ne tik savo šalyje, bet ir visame pasaulyje. 

Skaitau „Mūsiškius“ ir negaliu atsistebėti. Štai visą atsakomybę už žydų holokaustą R. Vanagaitė uždeda ant lietuvių pečių. Lyg nebūtų buvę karo, okupacijos, nacių teroro, specialių SS dalinių, gestapo, lyg pagaliau lietuviai karo ir okupacijos metais nebūtų turėję jokių kitų tikslų, tik šaudyti žydus. Visas autorės dėmesys sutelktas į vieną tašką.

R. Vanagaitė kaltinimo smaigalį nukreipia ir į tuos, kurie vadovavosi kilniais tikslais, aukojosi dėl Lietuvos, žuvo, kentėjo nacių ir komunistų lageriuose. Knygoje puolamas K. Škirpa, J. Brazaitis, Laikinoji Lietuvos vyriausybė, Birželio sukilimo dalyviai, partizanai. 

Bandau įsivaizduoti, ką eilinis Vakarų pasaulio gyventojas sužinos perskaitęs R. Vanagaitės knygą. Vidmantas Valiušaitis lrytas.lt portale rašė: „Vakariečiai pagrįstai kelia klausimus: žydai nacių okupuotoje Lietuvoje persekiojami buvo? Buvo. Getai steigiami buvo? Buvo. Žudynės Lietuvoje vyko? Vyko. Nužudyta Lietuvoje tarp 165 tūkst. (Niurnbergo procesui pateiktas skaičius) ir 200 tūkst. (Vanagaitės minimas) žydų? Nužudyta. Lietuviai žudynėse dalyvavo? Dalyvavo. Tai kas nepatinka?“ („Dar kartą apie „Mūsiškius“: visa tiesa apie skandalingą knygą“)

VI knygos skyrius „Mūsiškiai. Gelbėtojai“ trumpas. Vos kelių puslapių. Autorė rašo: „Pažįstu tik keletą nacių okupacijos metais nuo mirties išgelbėtų žydų (…). Gelbėtojų nepažįstu nei vieno. Taip maniau tol, kol sykį užklydusi į žydų bendruomenę fojė pamačiau stendą apie gydytoją Petrą Baublį. (…) Jis pasaulio teisuolis, gelbėjęs žydus nuo mirties.“

Nesunku kad ir internete rasti informaciją, jog Teisuolių sąraše yra 24811 žmonių, iš jų – 844 Lietuvos piliečiai. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Lyginant proporcingai pagal šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antroji valstybė Europoje! Daugiau gelbėtojų buvę tik Olandijoje. Lenkija – trečioji. Apie tai R. Vanagaitė neužsimena, nes tai, be abejo, nuslopintų įtampą, pažeistų jos knygos „vientisumą“. Autorė turbūt dėl tos pačios priežasties nekalba apie trijų Lietuvos iškilių žmonių memorandumą, įteiktą vokiečių generaliniam komisarui Kaune. Memorandumą 1942 m. pasirašė trečiasis Lietuvos prezidentas K. Grinius, buvę ministrai pirmininkai, Seimo nariai prelatas Mykolas Krupavičius ir profesorius Jonas Pranas Aleksa. Jame protestuojama prieš Lietuvos kolonizavimą ir jos gyventojų (tarp jų žydų) naikinimą. Tai svarbus lietuvių tautos pasipriešinimo ir solidarumo su kitomis Lietuvoje gyvenusiomis tautomis – lenkais, žydais – dokumentas. Šie trys Lietuvos šviesuoliai už tai buvo vokiečių areštuoti.

R. Vanagaitė kaltina ir Lietuvos bažnyčią, kad tylėjo, kad žydšaudžiams išrišimą duodavo. Visų pirma tylėjo popiežius Vatikane. Lietuvos kunigai ne kartą viešai smerkė žydų holokaustą. Tai rodo ir kai kurie R. Vanagaitės knygoje pateikti žmonių liudijimai.

Antroje knygos dalyje R. Vanagaitė aprašo savo kelionę su nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu po žydų holokausto vietas Lietuvoje ir Baltarusijoje. Čia autorė prisistato kaip Lietuvos gynėja. Savo teiginiams sustiprinti ji gudriai panaudoja gero ir blogo policininko įvaizdžius. Žmogus automatiškai linkęs pasitikėti „geru“ policininku, kuris iš esmės siekia to pačio tikslo, kaip ir „blogas“.

*** 

„Ir visgi visi ženklai rodo, kad šių dienų egzaminą visuomenė išlaikė tik todėl, kad jis buvo labai lengvas, – rašo Vytautas Sinica portale propatria.lt.  – Didvyris buvo pats ryškiausias, melas – akivaizdus, kontroversija – minimali. Ne pirmus metus laikome sunkesnį istorinės savimonės ir pilietinės brandos egzaminą, klausydami melagingų kaltinimų Birželio sukilėliams, Laikinajai Vyriausybei, eiliniams partizaninės rezistencijos dalyviams. Niekaip nesugebame jo išlaikyti. Dėl A. Ramanausko-Vanago skambiai ir išdidžiai nubrėžta raudona linija, už kurios daugiau melo nebepakęsime, nubrėžta gerokai per toli ir gerokai per vėlai.“ 

Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

 

5 koment. „Mūsiškiai“ naujų (tų pačių) įvykių kontekste

  1. Kostas sako:

    Koloboravimo apraiškų buvo okupacijos laikais jų yra ir dabar.Tik jų veikimo stilius pasikeitė.Vieni tapo“ rašytojais“ kiti kitokios profesijos .Bet jų tikslas vienodas- paleisti kompromituojančią klaidingą informacinę „antį“,kuri sukeltų samyšį visuomenėje ir valstybėje.Nesvarbu kad paskui bus atsiprašinėjama ir gailjmasi bet „antelė“ savo darbą atliko.Paniekinti patriotai kovotojai už laisvę sukompromituoti palikuonis,griaunami valstybingumo pamatai.Reikia juos kelti į viešumą ir deramai paneigti .Pradedant rašinėti reikia remtis tik patikimais faktais bei liudininkų parodymais .Nereikia ieškoti pigios profesinės reklamos.

  2. Viktoras sako:

    R.Vanagaitė – tipiškas šių laikų Lietuvos kultūros ,,stribas“.Apmaudu tai,kad tokių šiandienos ,,stribų“ Lietuvoje yra daugiau ,kai kurie iš jų valstybinu lygiu apdovanojami ar išaukštinami .Kodėl taip nutinka Lietuvoje,manau, yra keletas ppagrindinių priežasčių: 1/ Kovo 11-osios Lietuvoje beveik visuomet -su mažom išimtim- pagrindines valstybės gyvenimo sritis,ypač kultūroje,ūkio ,valdo buvę komsomolo ir komunistų partijos veikėjai bei jų palikuonys ; tad, susidarė labai palankios politinės-kultūrinės aplinkybės plisti liberalmarksistinėms /tiksliau-neoliberalioms/ idėjoms, kurios iš esmės silpnina ir žemina tautiškumą,istorinę atmintį ,valstybingumą bei skleidžia šleivą laisvės sampratą; 2/ ženkli lietuvių dalis /praeity ir dabar/ pertekliniai žavisi svetimybėmis -ypač tai ryšku kultūros,kalbos plotmėje -, žeminasi prieš kitas įtakingas ir agresyvesnės tautas /pvz.LDK aukštuomenė labai greitai ir savanaudiškai sulenkėjo, sovietmečiu -smarkiai rusėjo,o dabar lengvabūdiškai ir pertekliniai ,, anglėja“ savosios kultūros ir kalbos sąskaita /.
    Išvada: Šiandienos Lietuvai reikia naujo ,,Tautinio Sąjūdžio“.

  3. pelėda sako:

    deja, kunigas Ričardas Doveika susikompromitavo, tiesmukiai sakant. Bet jis nėra išimtis – jis atstovauja tai neoliberaliajai Lietuvos Katalikų Bažnyčios daliai, kurios pasaulietuniu užnugariu yra antilietuviškas, antikatalikiškas leidinys Naujieji Aidai – Židinys, su tokiais veikėjais, kaip polonofilai Nerijus Šepetys ar Bernardas Gailius

  4. Juozas iš Suvalkų sako:

    R.Vanagaitei. Sakoma, kad savas šuo įkanda skaudžiausiai.

  5. Algis sako:

    Palaikau straipsnio autoriaus mintis.
    Pateikiu savo požiūrį į kun. R.Doveikos atsaką R.Vanagaitei

    Kun. R.Doveika – išmintingas geros valios žmogus, ir jo svarstymai be galo humaniški. Tačiau ir jam nesisekė rasti logiško atsako į konkretų R.Vanagaitės klausimą – „kur buvo Dievas holokausto metu“. Žmogiškai žiūrint surado kunigas gražų palyginimą apie tėvą, kurio vienas sūnus kelia ranką prieš kitą sūnų. Ir kas belieka tokiam tėvui daryti? Tylėti ir laukti, kol kuris kurį nužudys? Betgi Dievas nėra tėvas žmogiškąja prasme, Jis – visagalinti, visamatanti, visažinanti ir visasąžinanti būtybė, todėl Jį ir vertinti reikia kitais masteliais. Ir ne mums sufleruoti, ką Jis būtų turėjęs daryti. Tačiau ir mūsų sąžinė sako, kad tokiu atveju privalu kažką daryti. Jeigu nedaro, tuomet ir kun. Doveika, pakliuvęs į našlaičio padėtį, ieško žmogiškos išeities. Matyt, net prieš kunigo valią randame atsaką – nereikalaukime, kad žmogiškus darbus už mus atliktų Dievas, nes greit ir šuniui berno reiktų, Kūrėjas nėra mūsų siųslys – Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten. Neprimeskime savo kaltės Dievui, nes ne Jis privirė tos košės, ir nenusiplaukime sau rankų. Jeigu mes veikėme, mes ir pareigą turime už veiksmus atsakyti – čia ir dabar.
    Be galo tauri kunigo įžvalga apie dvigubas aukas – žudomas ir žudančias. Pirmas visi suprantame. Antrųjų padėtis gal net dar tragiškesnė, jeigu jie prieš savo valią priversti vykdyti žiaurią užduotį. Nežinau, kaip aš elgčiausi, jei man už nugaros stovėtų ginkluoti vyrai, reikalaudami iš manęs atlikti juodą darbą. Lengviausia pasakyti – aš atsisakyčiau. Buvę tokių idealistų. Kai jauną vokietį kareivį prie Stalingrado pastatė karininkai šaudyti ruses moteris su vaikais, jis atsisakė tai daryti. Jaunuolį į vermachtą buvo paėmę iš universiteto – germanistikos fakulteto, ir jis parodė taurumo pavyzdį. Tuomet tą kareivėlį sušaudė, o aukas sunaikino kiti vokiečių kareiviai. Ar šį didvyrį įvertino rusų tauta, ar pastatė jam paminklą, to nenžinau.
    Kaip pasielgtų tokiu atveju Rūta Vėsaitė? Viena yra girtis, antra – atsidūrus mirties akivaizdoje pažadus tesėti. Tai tik Abraomas buvo užsimojęs, Jahvos liepiamas, savo sūnų žudyti. Čia ir vėl nežinau, kas tai – ištikimybė, ar fanatizmas. Žinau viena – į tokią padėtį statyti žmogų yra baisus nusikaltimas. Ir dar didesnis kuriozas, kad mes smerkiame ne tuos, kurie privertė atlikti budelio darbą, o jų įrankiais paverstas aukas. Mažiau sielojamės dėl GESTAPO ir SS darbų, negu dėl budelių iš prievartos. Tikrieji budeliai Hitleris ir Stalinas – tų baisių darbelių autoriai – toliau lieka nuodėmės šešėlyje, o mes džiaugiamės: „Įspyriau mat ir aš nabagą…“.
    Kad būtų aišku – visai kitaip vertinu žydšaudžius, kurie ėmė ginklą, siekdami pasipelnyti – gal svetimą turtą tikėjosi perimti, gal karjeros laiptais pakopėti. Visų pirma už šituos žmones turime atsiprašyti. Ko? Žydų tautos? Tegu bus ir taip. Bet dar labiau – privalome atsiprašyti žmogiškumo, kad galėtume laisvai toliau gyventi, vaikus auginti ir save žmonėmis laikyti. Žmogus yra aukštesnė vertybė ir už tautiškumą. Tik ir čia lazda turi du galus. Jeigu esame išdidūs, pajėgsime garbingai savo tautiečių nuodėmes įvertinti, kad ateity kaip tauta būtume patvaresni ir sąžiningesni. Tačiau lietuvių tautoje ne vien nusikaltėlių buvę. Buvę ir tų aukų gelbėtojų. Ir kalbėti reikia apie visus. Man lengva, nes mano tėvai gelbėjo žydus, baltarusius, rusus, ir net vokiečius, lenkas ir tėvą išgelbėjo nuo kalėjimo, tai man teko matyti. Kai kapituliavus lenkų armijai į vokiečių nelaisvę pakliuvo drauge ir Lenkiją gynęs lietuvis, ir jį ten ginklo „bičiuliai“ ėmė mušti, nes jis ne lenkas, vokietis sargybinis paklausė – už ką jį muša, ir šgirdęs, „nes jis lietuvis, o visi lietuviai šunsnukiai“, paaiškino tiems: „Visur yra ir gerų, ir nusikaltėlių, bet niekuomet negalima visos tautos kaltinti, ir, kad geriau tai įsidėmėtų, skriaudėjai gavo nemažą bausmę. Taip, buvę lietuvių nusikaltėlių, tarnavusių naciams, lygiai kaip ir komunistams. Buvę ir esama tautos išdavikų. Bet buvę ir mūsų tautoje aukų. Už jas kaltieji taip pat turi atsiteisti. Tik sudėjus viską ant svarstyklių, sužinosime, kas kam kiek skolingi esame. Vėsaitė guodžia, kad Lietuvoje žydų nusikaltėlių buvusi mažuma. Bet negi gyventojų mažuma galėjusi sudaryti nusikaltėlių daugumą? Taigi šiam savo teiginiui pagrįsti galėjusi Vėsaitė pateikti bent vieną lietuvių tautai pirmosios sovietų okupacijos metais nusikaltusį žydą. Jų ne taip sunkiai autorė būtų galėjusi surasti. Juo labiau, kad kalbame apie atskirus žmones, ne apie kolektyvinę atsakomybę. Tik už viską atsiteisę galėsime draugiškai toliau gyventi. Tačiau užkabinkime ką nors svetimą, jam prikišdami skolas, ir išgirsime, kaip į tai atsilieps mūsų visi kaimynai, neišskiriant ir žydų.
    Su vienu kun. Doveikos samprotavimu nenorėčiau sutikti. Jis siūlo Lietuvoje kurti pilietinę valstybę. Ir aš už pilietiškumą. Bet man tai primena komunizmą, kurį jau turėjome: kas tavo, tai ir mano. Tik nepamirškime, kad kas mano, tai ne tavo. Ar pagrįstai kaltiname lietuvius tautininkus? Ar tie tautininkai būtinai smerkia kitataučius bei nesuteikia jiems teisių Lietuvoje? Net šūksnį „Lietuva lietuviams“ suprantu kaip raginimą likti namuose, nes nieks kitas niekur mūsų nelaukia ir savo namais su mumis nesidalins. Man šis savo tautos gerbimas primena profesijų ar kitų žmonių grupių vertinimą. Jeigu Doveika yra kunigas, man regis, kalbėdamas humaniškai ir savo dvasininkų luomą aukštyn kelia, ir neįtariu, kad jis dėl to smerktų mokytojus, medikus, žemdirbius ar kitas visuomenės grupes. Meilė savo tautai negali būti smerkiama, kaip ir savo profesijos žmonių vertinimas, kaip ir tėvo meilė žmonai ar savo šeimai. Ne Lietuva pirma iškėlė tautos sampratą. Lietuva vėliausiai šią vertybę ėmė suvokti, ir čia mūsų istorinė nelaimė. Ne užtai tautiškai susipratę žmonės gali nekęsti kitos tautybės piliečių, o už tai, kad jie yra užkrėsti skursnos kompleksu. Tai iš šių ligonių buriasi visokio plauko nusikaltėliai, kažko vis nepilni, vis nesotūs. Jei kas yra savo krašto patriotas ir tautos gerbėjas, greičiau supras ir kitus vertingus žmones. Ir neįtariu, kad dėl mano tautinių jausmų manęs turėtų nekęsti Lietuvoje gyvenantis susipratęs žydas.
    Atsargiau vertinčiau ir atskirų religijų maišymą. Skirtingos religijos formuoja skirtingas kultūras, o tai veda prie nesusipratimų. Kas vienoje kultūroje yra priimtina, kitoje kvepia sunkiai suvokiama grėsme. Armino Pelecko iš Lazdijų atvejis tai tik patvirtintų. Manyčiau – pradėti ieškoti taikaus sambūvio tarp atskirų religijų ir kultūrų turėtų didelės tautos, lengviau pajėgiančios atsverti tuos amžiais susiklosčiusius skirtumus. Nepamirškime, ką pasakė vienas filosofas: religijos žmonėse sudaro daugiausia problemų.
    Algis Uzdila