„Mūsiškiai“. Žvilgsnis iš Lenkijos

Ne iš smalsumo ėmiau skaityti kontroversišką Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Teko dalyvauti šio leidinio sutiktuvėse Vilniaus knygų mugėje, girdėjau, ką apie knygą kalba jos autorė, skaičiau internete recenzijų ir atsiliepimų. R. Vanagaitė gvildena skaudžią ir sudėtingą temą. Jos leidinys jau tapo populiarus Rusijoje. Jis susilauks, be abejo, gerų atsiliepimų ir Izraelyje.

Bevartydamas R. Vanagaitės „Mūsiškių“ puslapius pagalvojau, kad jie „puikiai“ įsipiešia į kai kurių žmonių pastangas žeminti Lietuvą, menkinti pasididžiavimą tauta ir valstybe. Tokių dalykų Lietuvoje, deja, yra, nepriklausomai nuo to, ar pastebime juos, ar ne.

15min.lt nuotrauka

15min.lt nuotrauka

Knyga parašyta palyginti lengvu stiliumi, šriftas didelis, tekstai trumpi, daug skirsnių ir paantraščių. Tiesiog „paprasta knyga paprastiems žmonėms“. Skaitau ją ir galvoju: „Ar ji tikrai pasitarnaus geresniam istorijos pažinimui? O gal tik duos įrankį žmonėms, norintiems juodinti Lietuvą?“ Ketvirtame knygos viršelyje pateikti Tomo Venclovos žodžiai verčia susimąstyti: „Ši knyga padės mums objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios tautinės savimonės ir savigarbos“. Nežinau, apie kokią savigarbą ir tautinį orumą poetas kalba…

„Mūsiškių“ autorė, be abejo, savo tikslą pasiekė. Ji ir jos knyga pagarsėjo ne tik Lietuvoje. Knyga pardavinėjama. Džiaugiasi leidykla. Džiaugiasi knygos autorė. Leidinys yra ir bus verčiamas į kitas kalbas. To norėta.

Istorikams, išprususiems ir racionaliai mąstantiems žmonėms knygoje gal ir nedaug naujų dalykų. R. Vanagaitė nėra istorikė. Ji lyg patyrusi režisierė ima, kas jai patogu, svarbu didinti įtampą, veikti žmonių vaizduotę. Ji viską sukiša į vieną maišą. Štai Lietuvoje nužudyta 200 000 žydų (pasaulyje 6 mln.). Mes, lietuviai, esame jų žudikai. Kalta nepriklausomos Lietuvos valdžia, Lietuvos valstybės įstaigos ir institucijos, Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir jos vadovai, Kauno sukilimo dalyviai, baltaraiščiai ir kt.

Kad ir kaip būtų skaudu, holokaustas buvo! Jis buvo vykdomas ir Lietuvos žemėje (nerašau Lietuvoje, nes ji buvo okupuota)! Šioje žemėje vyko baisios piktadarybės! Žydai buvo masiškai šaudomi! Buvo žudomi ir lietuvių rankomis! Tokia tiesa. Tai tautos dėmė ir ilgai negyjanti žaizda. Šią tiesą reikia priimti oriai, kad ir kokia ji būtų skaudi.

Bandau pažvelgti į R. Vanagaitės knygą iš kitos perspektyvos, gal kiek kitokia patirtimi besivadovaudamas. O jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos niekinimas ir žeminimas būtų laikomas nusikalstama veikla prieš valstybę? Kas tada? Lietuvoje tai galbūt neįmanoma, bet, sakykim, Lenkijoje – kuo labiausiai. Dėl kelių šioje knygoje pateiktų žodžių („į Lenkijos koncentracijos stovyklas“) R. Vanagaitei gresia ne tik nemalonumai, bet netgi 3 m. laisvės atėmimas (už lenkų tautos niekinimą). Nesvarbu, kad ji ne Lenkijoje gyvena, ne Lenkijos pilietė. Lenkijos teisingumo rankos ilgos. Gali būti pareikalauta knygą pašalinti iš apyvartos. Lenkai savo savigarbą ir tautinį orumą gina visame pasaulyje.

Skaitau „Mūsiškius“ ir negaliu atsistebėti. Štai visą atsakomybę už žydų holokaustą R. Vanagaitė uždeda ant lietuvių pečių. Lyg nebūtų buvę karo, okupacijos, nacių teroro, specialių SS dalinių, gestapo, lyg pagaliau lietuviai karo ir okupacijos metais nebūtų turėję jokių kitų tikslų, tik šaudyti žydus. Visas autorės dėmesys sutelktas į vieną tašką.

Nežinau, ar pagrįstai R. Vanagaitė kaltinimo smaigalį nukreipia ir į tuos, kurie vadovavosi kilniais tikslais, aukojosi dėl Lietuvos, žuvo, kentėjo nacių ir komunistų lageriuose. Knygoje puolamas K. Škirpa, J. Brazaitis, Laikinoji Lietuvos vyriausybė, Birželio sukilimo dalyviai.

R. Vanagaitės knygoje skaitome: „Pagal vokiečių instrukciją visi sukilėliai ant rankovės dėvi baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo apsauga). To balto raiščio laukia šiurpi ateitis…“ Taigi pati autorė pripažįsta, kad Lietuvos teritorijoje buvo ne lietuvių, bet vokiečių tvarka. Ji nežino arba sąmoningai nenori žinoti, kad pirmosiomis Birželio sukilimo dienomis sukilėliai dėvėjo ne baltus, bet geltonos, žalios ir raudonos spalvų raiščius. Norėta parodyti vokiečiams, kad lietuviai ne savo valia įstojo į SSRS, kad siekia suvereniteto. Lietuvių politiniai veikėjai galėjo viltis, kad Vokietijai padedant (panašiai kaip vyko 1918 m.) pavyks atkurti bent dalinai suverenią valstybę. Vakarams Lietuvos likimas visiškai nerūpėjo ir ten ieškoti pagalbos nebuvo prasmės. 1941 m. birželio 23-iosios rytą sukilėliai užėmę Kauno radijo stotį paskelbė nepriklausomybės deklaraciją ir atkūrė Lietuvos Respublikos konstitucijos veikimą. Visi tarnautojai, dirbę iki 1940 m. birželio 15 d., buvo pakviesti sugrįžti prie pareigų. Deja, vokiečiai net negalvojo pripažinti Laikinosios Lietuvos vyriausybės, neketino suteikti Lietuvai bet kokį suverenitetą. Jau po kelių dienų nuo valdiškų pastatų buvo nukabintos trispalvės vėliavos, o sukilėliai turėjo nusisegti trispalvius raiščius. Vokiečiams užėmus Kauną, Laikinosios Lietuvos vyriausybės vaidmuo, galima sakyti, baigėsi. Ji neteko galios. Naciai norėjo ją net areštuoti.

Štai bandau įsivaizduoti, ką eilinis Vakarų pasaulio gyventojas sužinos perskaitęs R. Vanagaitės knygą. Vidmantas Valiušaitis lrytas.lt portale rašo: „Vakariečiai pagrįstai kelia klausimus: žydai nacių okupuotoje Lietuvoje persekiojami buvo? Buvo. Getai steigiami buvo? Buvo. Žudynės Lietuvoje vyko? Vyko. Nužudyta Lietuvoje tarp 165 tūkst. (Niurnbergo procesui pateiktas skaičius) ir 200 tūkst. (Vanagaitės minimas) žydų? Nužudyta. Lietuviai žudynėse dalyvavo? Dalyvavo. Tai kas nepatinka?“ („Dar kartą apie „Mūsiškius“: visa tiesa apie skandalingą knygą“)

Knygos pradžioje R. Vanagaitė pateikia kelis iškilių Lietuvos žmonių (aktoriaus Laimono Noreikos, buvusio LR prezidento patarėjo Juliaus Šmulkščio, dailininko Antano Kmieliausko ir poeto Marcelijaus Martinaičio) liudijimus apie žydų genocidą. Jiems tada buvo atitinkamai: 14, 11, 9 ir 5 metai. Ne visi šių žmonių pateikti parodymai pilnai atitinka tikrovę. Antai L. Noreika, pasakodamas apie žydų pogromą „Lietūkio“ garažo kieme, dviejų dienų įvykius suplaka į vieną. „O tuo metu kitoj pusėj Vytauto prospekto buvo Kauno miesto centrinės kapinės ir ten vyko žuvusių baltaraiščių laidotuvės. Grojo gedulingi maršai. Klaikuma.“ Nesunku patikrinti, kad žudynės vyko 1941 m. birželio 27 d., o sukilėlių laidotuvės – diena anksčiau. Kita vertus, vargu ar tuo metu buvo baltaraiščiai. Kaip minėjau, pirmomis sukilimo dienomis žmonės turėjo trispalvius raiščius. Man regis, baltaraiščiai – tai tie asmenys, kurie dirbo nacių tarnyboje.

Skaitau knygos VI skyrių „Mūsiškiai. Gelbėtojai“. Jis trumpas. Vos kelių puslapių. Autorė rašo: „Pažįstu tik keletą nacių okupacijos metais nuo mirties išgelbėtų žydų (…). Gelbėtojų nepažįstu nei vieno. Taip maniau tol, kol sykį užklydusi į žydų bendruomenę fojė pamačiau stendą apie gydytoją Petrą Baublį. (…) Jis pasaulio teisuolis, gelbėjęs žydus nuo mirties.“

Nesunku kad ir internete rasti informaciją, jog Teisuolių sąraše yra 24811 žmonių, iš jų – 844 Lietuvos piliečiai. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Lyginant proporcingai pagal šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antroji valstybė Europoje! Daugiau gelbėtojų buvę tik Olandijoje. Lenkija – trečioji. Apie tai R. Vanagaitė neužsimena, nes tai, be abejo, pažeistų jos knygos „vientisumą“. Autorė turbūt dėl tos pačios priežasties nekalba apie trijų Lietuvos iškilių žmonių memorandumą, įteiktą vokiečių generaliniam komisarui Kaune. Memorandumą 1942 m. pasirašė trečiasis Lietuvos prezidentas K. Grinius, buvę ministrai pirmininkai, Seimo nariai prelatas Mykolas Krupavičius ir profesorius Jonas Pranas Aleksa. Jame protestuojama prieš Lietuvos kolonizavimą ir jos gyventojų (tarp jų žydų) naikinimą. Tai svarbus lietuvių tautos pasipriešinimo ir solidarumo su kitomis Lietuvoje gyvenusiomis tautomis – lenkais, žydais – dokumentas. Šie trys Lietuvos šviesuoliai už tai buvo vokiečių areštuoti.

R. Vanagaitė kaltina ir Lietuvos bažnyčią, kad tylėjo, kad žydšaudžiams išrišimą duodavo. Visų pirma tylėjo popiežius Vatikane. Lietuvos kunigai ne kartą viešai smerkė žydų holokaustą. Tai rodo ir kai kurie R. Vanagaitės knygoje pateikti žmonių liudijimai.

Antroje knygos dalyje R. Vanagaitė aprašo savo kelionę su nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu po žydų holokausto vietas Lietuvoje ir Baltarusijoje. Čia autorė prisistato kaip Lietuvos gynėja. Savo teiginiams sustiprinti ji gudriai panaudoja gero ir blogo policininko įvaizdžius. Žmogus automatiškai linkęs pasitikėti „geru“ policininku, kuris iš esmės siekia to pačio tikslo, kaip ir „blogas“.

Manau, kad tam pačiam tikslui tarnauja ir knygos pabaigoje pateikti du pokalbiai su Lietuvos dvasininkais Tomu Šernu ir Ričardu Doveika. Pastarasis tikina: „Mes esame paveldėtojai ir turime priimti palikimą. Mūsų protėviai, kiti giminės ar jų kaimynai dalyvavo holokauste. Kažkas sudarinėjo sąrašus, kažkas šovė, kažkas gelbėjo, kažkas prisisavino nužudytojo daiktus. (…) Aš galiu šią tiesą atmesti, paslėpti, vengti akistatos su ja, bet nuo to ši tiesa nepasikeis. (…) Kas laimi daugiau: ar tas, kuris priima tiesą ir padaro išvadas, atlieka atgailą, peržiūri sąžinę ir bando vėl tiesti draugystės santykių tiltus?“

Sigitas Birgelis, punskas.pl

3 koment. „Mūsiškiai“. Žvilgsnis iš Lenkijos

  1. pelėda sako:

    deja, kunigas Ričardas Doveika susikompromitavo, tiesmukiai sakant. Bet jis nėra išimtis – jis atstovauja tai neoliberaliajai Lietuvos Katalikų Bažnyčios daliai, kurios pasaulietuniu užnugariu yra antilietuviškas, antikatalikiškas leidinys Naujieji Aidai – Židinys, su tokiais veikėjais, kaip polonofilai Nerijus Šepetys ar Bernardas Gailius

  2. Juozas iš Suvalkų sako:

    R.Vanagaitei. Sakoma, kad savas šuo įkanda skaudžiausiai.

  3. Algis sako:

    Palaikau straipsnio autoriaus mintis.
    Pateikiu savo požiūrį į kun. R.Doveikos atsaką R.Vanagaitei

    Kun. R.Doveika – išmintingas geros valios žmogus, ir jo svarstymai be galo humaniški. Tačiau ir jam nesisekė rasti logiško atsako į konkretų R.Vanagaitės klausimą – „kur buvo Dievas holokausto metu“. Žmogiškai žiūrint surado kunigas gražų palyginimą apie tėvą, kurio vienas sūnus kelia ranką prieš kitą sūnų. Ir kas belieka tokiam tėvui daryti? Tylėti ir laukti, kol kuris kurį nužudys? Betgi Dievas nėra tėvas žmogiškąja prasme, Jis – visagalinti, visamatanti, visažinanti ir visasąžinanti būtybė, todėl Jį ir vertinti reikia kitais masteliais. Ir ne mums sufleruoti, ką Jis būtų turėjęs daryti. Tačiau ir mūsų sąžinė sako, kad tokiu atveju privalu kažką daryti. Jeigu nedaro, tuomet ir kun. Doveika, pakliuvęs į našlaičio padėtį, ieško žmogiškos išeities. Matyt, net prieš kunigo valią randame atsaką – nereikalaukime, kad žmogiškus darbus už mus atliktų Dievas, nes greit ir šuniui berno reiktų, Kūrėjas nėra mūsų siųslys – Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten. Neprimeskime savo kaltės Dievui, nes ne Jis privirė tos košės, ir nenusiplaukime sau rankų. Jeigu mes veikėme, mes ir pareigą turime už veiksmus atsakyti – čia ir dabar.
    Be galo tauri kunigo įžvalga apie dvigubas aukas – žudomas ir žudančias. Pirmas visi suprantame. Antrųjų padėtis gal net dar tragiškesnė, jeigu jie prieš savo valią priversti vykdyti žiaurią užduotį. Nežinau, kaip aš elgčiausi, jei man už nugaros stovėtų ginkluoti vyrai, reikalaudami iš manęs atlikti juodą darbą. Lengviausia pasakyti – aš atsisakyčiau. Buvę tokių idealistų. Kai jauną vokietį kareivį prie Stalingrado pastatė karininkai šaudyti ruses moteris su vaikais, jis atsisakė tai daryti. Jaunuolį į vermachtą buvo paėmę iš universiteto – germanistikos fakulteto, ir jis parodė taurumo pavyzdį. Tuomet tą kareivėlį sušaudė, o aukas sunaikino kiti vokiečių kareiviai. Ar šį didvyrį įvertino rusų tauta, ar pastatė jam paminklą, to nenžinau.
    Kaip pasielgtų tokiu atveju Rūta Vėsaitė? Viena yra girtis, antra – atsidūrus mirties akivaizdoje pažadus tesėti. Tai tik Abraomas buvo užsimojęs, Jahvos liepiamas, savo sūnų žudyti. Čia ir vėl nežinau, kas tai – ištikimybė, ar fanatizmas. Žinau viena – į tokią padėtį statyti žmogų yra baisus nusikaltimas. Ir dar didesnis kuriozas, kad mes smerkiame ne tuos, kurie privertė atlikti budelio darbą, o jų įrankiais paverstas aukas. Mažiau sielojamės dėl GESTAPO ir SS darbų, negu dėl budelių iš prievartos. Tikrieji budeliai Hitleris ir Stalinas – tų baisių darbelių autoriai – toliau lieka nuodėmės šešėlyje, o mes džiaugiamės: „Įspyriau mat ir aš nabagą…“.
    Kad būtų aišku – visai kitaip vertinu žydšaudžius, kurie ėmė ginklą, siekdami pasipelnyti – gal svetimą turtą tikėjosi perimti, gal karjeros laiptais pakopėti. Visų pirma už šituos žmones turime atsiprašyti. Ko? Žydų tautos? Tegu bus ir taip. Bet dar labiau – privalome atsiprašyti žmogiškumo, kad galėtume laisvai toliau gyventi, vaikus auginti ir save žmonėmis laikyti. Žmogus yra aukštesnė vertybė ir už tautiškumą. Tik ir čia lazda turi du galus. Jeigu esame išdidūs, pajėgsime garbingai savo tautiečių nuodėmes įvertinti, kad ateity kaip tauta būtume patvaresni ir sąžiningesni. Tačiau lietuvių tautoje ne vien nusikaltėlių buvę. Buvę ir tų aukų gelbėtojų. Ir kalbėti reikia apie visus. Man lengva, nes mano tėvai gelbėjo žydus, baltarusius, rusus, ir net vokiečius, lenkas ir tėvą išgelbėjo nuo kalėjimo, tai man teko matyti. Kai kapituliavus lenkų armijai į vokiečių nelaisvę pakliuvo drauge ir Lenkiją gynęs lietuvis, ir jį ten ginklo „bičiuliai“ ėmė mušti, nes jis ne lenkas, vokietis sargybinis paklausė – už ką jį muša, ir šgirdęs, „nes jis lietuvis, o visi lietuviai šunsnukiai“, paaiškino tiems: „Visur yra ir gerų, ir nusikaltėlių, bet niekuomet negalima visos tautos kaltinti, ir, kad geriau tai įsidėmėtų, skriaudėjai gavo nemažą bausmę. Taip, buvę lietuvių nusikaltėlių, tarnavusių naciams, lygiai kaip ir komunistams. Buvę ir esama tautos išdavikų. Bet buvę ir mūsų tautoje aukų. Už jas kaltieji taip pat turi atsiteisti. Tik sudėjus viską ant svarstyklių, sužinosime, kas kam kiek skolingi esame. Vėsaitė guodžia, kad Lietuvoje žydų nusikaltėlių buvusi mažuma. Bet negi gyventojų mažuma galėjusi sudaryti nusikaltėlių daugumą? Taigi šiam savo teiginiui pagrįsti galėjusi Vėsaitė pateikti bent vieną lietuvių tautai pirmosios sovietų okupacijos metais nusikaltusį žydą. Jų ne taip sunkiai autorė būtų galėjusi surasti. Juo labiau, kad kalbame apie atskirus žmones, ne apie kolektyvinę atsakomybę. Tik už viską atsiteisę galėsime draugiškai toliau gyventi. Tačiau užkabinkime ką nors svetimą, jam prikišdami skolas, ir išgirsime, kaip į tai atsilieps mūsų visi kaimynai, neišskiriant ir žydų.
    Su vienu kun. Doveikos samprotavimu nenorėčiau sutikti. Jis siūlo Lietuvoje kurti pilietinę valstybę. Ir aš už pilietiškumą. Bet man tai primena komunizmą, kurį jau turėjome: kas tavo, tai ir mano. Tik nepamirškime, kad kas mano, tai ne tavo. Ar pagrįstai kaltiname lietuvius tautininkus? Ar tie tautininkai būtinai smerkia kitataučius bei nesuteikia jiems teisių Lietuvoje? Net šūksnį „Lietuva lietuviams“ suprantu kaip raginimą likti namuose, nes nieks kitas niekur mūsų nelaukia ir savo namais su mumis nesidalins. Man šis savo tautos gerbimas primena profesijų ar kitų žmonių grupių vertinimą. Jeigu Doveika yra kunigas, man regis, kalbėdamas humaniškai ir savo dvasininkų luomą aukštyn kelia, ir neįtariu, kad jis dėl to smerktų mokytojus, medikus, žemdirbius ar kitas visuomenės grupes. Meilė savo tautai negali būti smerkiama, kaip ir savo profesijos žmonių vertinimas, kaip ir tėvo meilė žmonai ar savo šeimai. Ne Lietuva pirma iškėlė tautos sampratą. Lietuva vėliausiai šią vertybę ėmė suvokti, ir čia mūsų istorinė nelaimė. Ne užtai tautiškai susipratę žmonės gali nekęsti kitos tautybės piliečių, o už tai, kad jie yra užkrėsti skursnos kompleksu. Tai iš šių ligonių buriasi visokio plauko nusikaltėliai, kažko vis nepilni, vis nesotūs. Jei kas yra savo krašto patriotas ir tautos gerbėjas, greičiau supras ir kitus vertingus žmones. Ir neįtariu, kad dėl mano tautinių jausmų manęs turėtų nekęsti Lietuvoje gyvenantis susipratęs žydas.
    Atsargiau vertinčiau ir atskirų religijų maišymą. Skirtingos religijos formuoja skirtingas kultūras, o tai veda prie nesusipratimų. Kas vienoje kultūroje yra priimtina, kitoje kvepia sunkiai suvokiama grėsme. Armino Pelecko iš Lazdijų atvejis tai tik patvirtintų. Manyčiau – pradėti ieškoti taikaus sambūvio tarp atskirų religijų ir kultūrų turėtų didelės tautos, lengviau pajėgiančios atsverti tuos amžiais susiklosčiusius skirtumus. Nepamirškime, ką pasakė vienas filosofas: religijos žmonėse sudaro daugiausia problemų.
    Algis Uzdila