Šiandien minimos A. Žukausko gimimo metinės

Pavasarėjant norisi pabūti Bubeliuose,

Pasirymoti Paukščių Kelio nuosklandose,

Sutikti gražią šventę: alksnio iš numirusių prisikėlimą…

Albinas Žukauskas

Bubeliai, 2012 metų sausio vidurys. Niūriai ir rūsčiai pasitinka gimtinė didžiojo savo sūnaus Albino Žukausko 100-ąsias gimimo metines. Nei Lietuvai, nei Lenkijos lietuviams nepavyko deramai įamžinti Poeto atminimo. Ir toliau daugiau kaip du dešimtmečius gyvename be naujai išleistų Jo rinktinių raštų, liko nesutvarkyta sodybvietė Bubeliuose, nepavyko name įrengti ekspozicijos, sukurti memorialinės lentos prie namo Liubarto gatvėje Vilniuje, kuriame Poetas ilgą laiką gyveno. Lėšas Albino Žukausko atminimui įamžinti kelerius metus kaupė Lietuvos rašytojų sąjungos Literatūros fondas. Tačiau nedaug kas nuveikta. Poeto vaikystės peizaže ir toliau nėra atminimo ženklo. Tiesa, ties baigiančia nykti sodyba stūkso praėjusių metų rugpjūčio 23-iosios naktį išniekintas paminklinis akmuo (jį padovanojo Dusnyčios kaimo gyventojai Janina ir Algis Macukoniai) su sudaužyta ir raudonais dažais užtepliota lenta, kurią pagamino Lietuvos rašytojų sąjunga.

Atokiau nuo nykstančios, išdaužytais langais trobos dar tebestovi valstybės saugoma 20 m aukščio paprastoji pušis, kurios kamieno apimtis – per 5 m. Prie šios pušies Albinas Žukauskas mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles.

***

Albinas Žukauskas gimė 1912 metų sausio 25 dieną, kaip rašo savo autobiografijoje, „pačiame poetiškiausiame pasaulio krašte”, Prano ir Onos (Brazinskaitės) Žukauskų iš Bubelių šeimoje. Seinų bažnyčios metrikų knygos 23 įraše aptinkame Albino dvynės sesers Onos, o 24 – Albino gimimo liudijimus. Čia įvardijami ir Jo krikštatėviai – Karolis Liaukevičius ir Veronika Žukauskienė1. Aktas buvo surašytas 1912 metų sausio 28 d. Liudininkas – Stanislovas Žilinskis.

Albino Žukausko gimimo metrikai

Žukauskų šeima buvo palyginti gausi. Su Albinu augo keturios seserys (6 metais vyresnė Aldona Marijona, kuri rūpinosi Albinu, dvynė Ona bei Magdalena ir Agota) ir trys broliai: Vincentas, kuris mirė 14 metų Joniškės dvare, 8 metais jaunesnis Juozas bei 12 metų jaunesnis Jonas.

Prano ir Onos Žukauskų vaikai: 1906 m. gimusi Aldona Marijona, 1912 01 25 d. gimę Ona (metrikų knygos 23 įrašas) ir Albinas (metrikų knygos 24 įrašas), 1914 m. gimęs Vincentas (metrikų knygos 174 įrašas; jis mirė 1929 06 24 d. – 83 aktas), 1920 08 23 d. gimęs Juozas (metrikų knygos 29 įrašas), 1924 02 23 d. gimęs Jonas (metrikų knygos 38 įrašas; jis mirė 1925 06 28 d., būdamas pusantrų metukų). Aldonos, Magdalenos ir Agotos Žukauskaičių gimimo metrikų Seinų parapijos archyve nepavyko surasti. Archyve nėra įrašų iš Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio.

Seinų parapijos archyve aptinkame įrašą (121 įrašas), kad Pranciškus Žukauskas (Albino tėvas), gimęs 1869 m. Juodeliškėje (Agnietės ir Jurgio Žukauskų šeimoje), mirė 1933 12 24 d. Bubeliuose, eidamas 64 metus. Paliko našlę Oną iš Brazinskų Žukauskienę2.

Albino tėvai buvo darbštūs, sąžiningi ir šviesūs žmonės. Pranas Žukauskas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbas3. Albinas Žukauskas autobiografijoje rašė, kad jų sodyboje „jau šio amžiaus pradžioje veikė mokykla, kurioje „daraktaravo“ pažangus veikėjas, muzikas Antanas Krutulys. 1916 m. atvyko Stasys Tijūnaitis. Mokykla įsikūrė mūsų alkieriuje. Mane, penkiametį pienburnį, jis pasodino į mokyklos suolą, privertė pažinti raides. Per svarbesnes pamokas užkeldavo mane už krosnies ant džiūstančių malkų, kad netrukdyčiau kitiems mokiniams. Taip perėjau į antrąjį skyrių“4.

Savo tėviškėje Albinas išmoko dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Buvo net pamėgęs dailidės amatą. „Esu Lietuvos poetuose gana netipiškas savo pradžia. Bubeliuose 1920 m. lankiau antrą skyrių – tai buvo visas mano mokslas gana ilgam – iki 30 metų. Lenkai uždarė lietuvišką nelegalią mokyklą. Piemenavau, artojavau, mane mokė Bubeliai – gimtasis kaimas. Tik kada pradėjau poetauti, gausiai rašyti, aišku, dzūkiškai, o vėliau ir spausdinti, pakvietė į Vilnių, į gimnaziją. Mokytojai su manim neturėjo bėdos, ilgai jų nevarginau. Bubelių universitetai pravertė – gimnaziją baigiau per nepilnus ketverius metus.”5

Albino Žukausko troba 2008 m.

Tėviškė, gimtoji sodyba paliko neišdildomą ženklą Poeto gyvenime ir Jo kūryboje. „Tai kas gi tie Bubeliai ir kokie jų universitetai, kokia jų įtaka man? Bubeliai – tipiškas baudžiauninkų kaimas. Buvo neturtingas. Jis po baudžiavos panaikinimo negavo žemės, tai bežemių ir mažažemių kaimas, iš visų pusių suspaustas dvarų. Po baudžiavos panaikinimo Joniškės dvarponis užgrobė net Bubelių servitutus. Po keletą dešimtmečių trukusio bylinėjimo ir padedant kazokų rimbams juos galutinai laimėjo, pasidarė Vesalaukės palivarką. Apie tai rašiau „Žemės trokštam“. Amžiaus pradžioje iš šimto mūsų kaimo kiemų tik trys turėjo po du arklius, kiti po vieną. Visame kaime buvo trys klėtys, viena pirtis. Apie 1930 m. jau apie 10 valstiečių turėjo po du, tris arklius, kiti po vieną, o arti pusės – nei vieno.“6

Apie Bubelioką ir Jo gimtąjį kaimą gražiai užsimena Jurgis Burdulis iš Paliūnų: „Bubelių kaimas – tai rašytojo Albino Žukausko tėviškė. Jį prisimenu todėl, kad per tą kaimą ėjo kelias, kuriuo mes važiuodavom į Seinus. Tėvai sakydavo, kad čia yra pusiaukelė. Ypatingas tai buvo kaimas, ir per jį važiuoti buvo ne tas pats, kaip per laukus einančiu keliu. Tai buvo vadinamasis sodžius. Žmonės savo trobas buvo pasistatę abipus kelio ir labai tankiai, nes jų žemė buvo išdalyta rėžiais. Tų rėžių ilgis buvęs visų vienodas (per visą kaimo plotį), o rėžių plotis jau nevienodas. Jei kurio sodiečio žemės buvo daugiau, tai jo rėžis buvęs platesnis, o jeigu žemės mažai, tai tas rėžis visai siauras, kad vos išsiteko pasistatyti trobą… Siauroki tie rėžiai buvo beveik visų ir medinės, šiaudais dengtos trobelės buvo sustatytos kaip kokiam miestely, netoli viena kitos ir visai arti kelio. Iškilus gaisrui pasiglemždavo ne vieną trobą. Sunkumų turėdavo čia žmonės ir su gyvulių ganymu, nes ant tokio siauro ruožo pririšti karvę buvo neįmanoma. Todėl samdydavo kerdžių, kuris buvo lyg ir vadovas, o jam padėdavo vaikai.

Tokių sodžių važiuojant į Seinus tekdavo pervažiuoti net tris. Pastaraisiais metais lenkų valdžia stengėsi reformuoti tuos sodžius į vienkiemius. Ne visi norėjo eiti į tuos vienkiemius… Bubelių sodžius iš visų trijų buvo didžiausias. Apie jį tuometiniam kalendoriuj buvo aprašytas atsitikimas, kaip baudžiavos laikais ponas už kažkokį šio sodžiaus baudžiauninkų nepaklusnumą išsikvietęs kazokų pulką, kad tie juos nubaustų. Šio sodžiaus gyventojai, sužinoję, kad atjoja kazokai, nutarė jų neįsileisti. Kaimo pradžioje nupjovė arti kelio augantį storą šakotą medį ir paguldė jį skersai kelio, o moterys, atsinešusios pelenų, bėrė atjojusiems kazokams į akis. Žinoma, iš to nieko gero neišėjo. Supykę kazokai dar labiau juos „nukotavojo“ ir ilgai dar čia pagyveno. Sau maistą ir arkliams pašarą ėmė iš žmonių ir išjojo tik tada, kai pas šiuos visai nieko neliko.7

1920 metais, kai Seinija atiteko Lenkijai, Bubelių mokykla, kaip ir visos to krašto švietimo ir kultūros įstaigos, buvo uždaryta. Tuo metu „Albinas mokėsi savarankiškai – iš sesers gimnazistės paliktų vadovėlių ar atostogaujančių moksleivių padedamas. Aptikęs Seinuose, Lietuvių prieglaudos kluone, atsidūrusią „Žiburėlio“ gimnazijos biblioteką, skaitė viską iš eilės – Maironį, Žemaitę, Tarasą Ševčenką, Ksaverą Vanagėlį… Knygų imdavo ir iš Seinuose paliktos poeto kunigo Motiejaus Gustaičio bibliotekos“.8

Albinas Žukauskas rašė: „Dienos praeidavo prie darbo, vakarai ir išnaktės prie knygų. Pramokau lenkų ir vokiečių kalbas. Puiki Liudo Giros ir Maironies romantika, Kudirkos pozityvizmas ir satyra mokė mane literatūrą pažinti. Pats pradėjau kurti.“9

Pirmuosius eilėraščius Albinas Žukauskas pradėjo rašyti tėviškėje eidamas keturioliktus. Pluoštą eilių nusiuntė į „Jaunimo draugo“ redakciją Vilniuje, iš kurios sulaukė netikėto atsakymo: „A. garbės žodžiu patvirtink, kad mums atsiųstų eilių iš kur nors nenusirašei ir atsiųsk mums tikrą savo adresą, tai su mielu noru talpinsime, nes eilės tikrai gražios.“10

Albino tėvai, pamatę, kad jų sūnus labiau linkęs prie plunksnos nei prie norago, 1931 m. išleido Jį į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Poetas paliko savo gimtinę, į kurią retkarčiais grįždavo kaip svečias. Sugrįždavo ne tuščiomis. Atveždavo bibliotekoms ir mokykloms knygų, susitikdavo su moksleiviais. Punsko Kovo 11-osios licėjaus bei Dariaus ir Girėno mokyklos bibliotekoje, taip pat Juozo Vainos etnografiniame muziejuje yra nemažai knygų su Poeto įrašais. Mėgo Albinas lankytis gimtajame krašte. Apie vieną iš tokių viešnagių Poetas rašė: „(…) šiaurės Lenkijoje daugiausia saulės spindulių, tad reikia pasinaudoti proga aplankyti mūsuose populiariai vadinamą mažąją Lietuvą! Punsko-Seinų kraštą. (…) Atvažiavęs į Seinus turiu paprotį pirmiausia aplankyti mūsų poeto vysk. A. Baranausko kapą katedroje (…). Apsilankęs Seinuose pasijunti, kad esi jau pusiau Lietuvoje, lyg Vilniaus krašte. Tai vienur, tai kitur girdisi lietuviškai šnekant praeivius. Būti Seinuose ir neapsilankyti Draugijos Centro valdyboje būtų negražu. Ankstyvesnės Centro valdybos patalpos nelabai viliojo atvažiavusius Draugijos narius, kas kita šiuo laiku. Patalpos erdvios, gražiai sutvarkytos, visur pavyzdinė tvarka, malonūs darbuotojai visada gerai nuteikia svečią – išeini patenkintas, nes buvai sutikęs tautietį, draugą, bičiulį. (…) Kas ilgiau nesilankė Punske, tas tikriausiai bus labai nustebintas šio miestelio augimu. Jeigu prieš kelerius metus čia dominavo dvibokštė bažnyčia, tai šiuo laiku virš Punsko dominuoja mokykla su gimnastikos salėmis, puikiu bendrabučiu ir daugiabučiu mokytojų namu. Daug pristatyta privačių namų, parduotuvių, baigiamas statyti restoranas, naujai įsikūrė bankas. Čia yra vieninteliai Lietuvių kultūros namai Lenkijoje, prie kurių veikia puikus estradinis ansamblis „Punia“, moterų oktetas bei garsus choras. Svarbų vaidmenį čia suvaidino vienintelė Lenkijoje ir viena iš dviejų už Lietuvos ribų lietuviškoji gimnazija (vidurinė mokykla), kuri per dvidešimt metų išleido daugiau kaip 300 absolventų. Trečdalis jų jau baigė aukštąsias mokyklas ir šiuo laiku darbuojasi Liaudies Lenkijos inteligentų gretose, keletas jų ir daktaro laipsnius mėgina gauti. Punske gyvena dauguma lietuviškosios inteligentijos, o šiuo laiku Punskas tai jau ne medinis bažnytkaimis, o miestelis su virš penkiais šimtais gyventojų, kurių planuose puikūs sumanymai vis gražiau puošti savo gyvenvietę.“11

Albino Žukausko tėvynainiai neužmiršdavo savo didžiojo sūnaus. Apie vieną iš literatūros renginių, skirtų Poeto kūrybai, rašė Lenkijos lietuvių laikraštis „Aušra“: „Antroji koncerto dalis ištisai skirta buvo garsiam bubeliokui iš Seinų valsčiaus, į kunkuliuojančius poezijos verpetus pasinėrusiam Albinui Žukauskui. Pateikta čia gerą pluoštą kūrybos, vienaip ar kitaip prisiminimais suaugusios su mūsų kraštu, jo apylinkėmis. Klausytojus labiausiai užkerėjo atokaita pakvipusi meilė ir prisirišimas gimtajam kampeliui, jo patiems paprasčiausiems žmonėms, mus supančiai, visiems gerai pažįstamai gamtai. Vietiniam klausytojui be galo įdomu buvo pažvelgti į jo pačio gimtinę per patirtimi apsinešusius Žukausko akinius… Albinas Žukauskas yra pirmasis mūsų žemietis, pelnęs mūzos šlovę ir laurus. Net atsistebėti negali, kaip jis buvo savo gimtinėje mažai iki šiol žinomas.“12

Apie Albino brolius ir seseris

Albino Žukausko krikštasūnis ir artimas jo giminaitis Genius Latvys iš Klevų pasakoja, kad jo mama Aldona Žukauskaitė – Albino sesuo – ištekėjo į gretimą kaimą už Latvio. Kita Albino sesuo (dvynė) Ona 1934 m. ištekėjo už Prano Vaitulionio ir liko gyventi tėviškėje. 1941 m. Žukauskai, kaip ir daugelis to krašto gyventojų, buvo vokiečių prievarta iškeldinti Lietuvon. Albino sesuo Magdė liko gyventi Butrimonyse. Brolis Juozas apsigyveno Vilniuje ir dirbo laikraščių redakcijose.

Latvienė sugrįžo į savo gimtinę, kur 1989 m. mirė. Jos dukra Česlava Latvytė ištekėjo į Rimkežerius už Petro Kuosos. Jie, turėdami savo ūkį Rimkežeriuose, Albino Žukausko tėviške nesidomėjo. Kai dukra Onutė ištekėjo už Jono Kuosos iš Vaitakiemio, jai aprašė Žukauskų sodybą. Onutė ir Jonas Kuosai suremontavo namą ir kuriam laikui čia apsigyveno. Kuosams išsikėlus į Vokietiją, sodyba liko tuščia.13

***

Albino Žukausko tėvynainiai ne kartą siekė savo garsiojo sūnaus atminimą įprasminti paminklu arba memorialine lenta: „Lietuvių kultūros paminklų Lenkijoje apsaugos komisijos darbo planas 1989. Tarp kitų paminklų (…) suprojektuoti ir atlikti paminklines lentas (…) Albinui Žukauskui jo gimtinėje medinę lentą (…). Gauti leidimus bei pritvirtinti paminklines lentas prie numatytų objektų. Ta proga (…) mitingas Alb. Žukausko gimtinėje – Poezijos pavasario proga. Propaguoti ir organizuoti ekskursijas prie liet. paminklų su meninėmis programomis, tarp kitko, ir į Alb. Žukausko tėviškę.“14

***

Į Albino Žukausko tėviškę ne kartą atskrisdavo „Poezijos pavasario“ paukštė. Gražių ir įsimintinų poezijos valandėlių čia būta.

2008 m. Poezijos pavasaris Bubeliuose

„Jau kelintą kartą Poezijos pavasario metu esu Bubeliuose, – ant vieškelio su nuosklanda pušies, dar jaučiančios Albino Žukausko nugarą, link, žiūriu į jo kiemo nuodėvą, sulaukusią neprailgstančios atgaivos „su žirginiais, meletomis, gegutėmis, strazdais brazdais ir jų lizdais, meiliom giesmelėm, barniais su varnaitėmis…“ Gal tikrai mes čia stovime karšinčiaus pobūvy, su alksnių padejavimais, dilgėlėm apėjusiais takais? Bet vieškelis dar šviečia, šviečia mokinių veidai ir skamba žodžiai, pagalvoju, gal prisikels iš mirusių naujiems eilėraščiams, „su savo prakilniais, širdingais kaip malda/Keiksmažodžiavimais…“ Poetas, ant pragarų briaunos nukaręs, kojom tabaluos, pasaulio neramybėse pabėręs viršilgių kūrinių. Poetas, kuris „Dar pusvyriu svajojo išgarsėsiąs amžiams,/Kai susprogdino Druskininkuose diktatoriaus Pilsudskio išvietę…“

Prisimindamas Albino Žukausko optimizmą rūstų, ten pat, ant Bubelių vieškelio, pagalvojau, kad štai pamatysiu kokio knygyno lentynoj naujai išleistą Poeto knygą, iliustruotą jo gimtos sodybos atspindžiais, dar šviečiančiais, dar žydinčiais žolynais, žilsva samanėle apėjusiais rąstais, iš proto besikraustančiais langais, o viršeliams pasitarnaus pušies žievėj įaugę poezijos ženklai… Atvertęs knygą pakartosiu per vieną skaitymą girdėtus Jo žodžius: „Poetai pateka ir nusileidžia –/Darbai išlieka“. Kas gi be mūsų, vis apsilankančių šioje gražioje poetinėje sueigoje, tai gali padaryti? Reikalinga žmogiška talka šitoj pakelėj. Prisiminiau 1982 m. „Senmotėj“ įrašytą palinkėjimą: „Valio – su naujom knygom, su poezijom, su sėkmėm – brisk per visas Žvirgždes, velniai parautų“. Briskim, Sigitai, velniai parautų… Ir laukim Krasnavo mokyklos mokinių piešinių ir žodžių apie Bubelių poetą, kuris prisijaukinęs seną, gerą saulę, sugrėbęs rimų pradalges, švilpaudamas atšlubuoja dausomis… Juk vaikai pažadėjo mums ir Poetui.“15

Sigitas Birgelis

1 Eugenija Pakutkienė „Prisimenant poetą Albiną Žukauską”, Aušra, 2010/18. El. versija: http://www.ausra.pl/2010/1015/ep.html.

2 Seinų parapijos archyvas.

3 Alma Lapinskienė „Vilniaus lietuvių literatūra“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2008, p. 193.

4 Albinas Žukauskas „Kas skradžiai prasmego”, in: Tarybų Lietuvos rašytojai, Vilnius, Vaga, 1967, p. 324.

5Albinas Žukauskas „Pradžių pradžios tąsų tąsa”, Aušra, 1978/4, p. 7.

6 Ten pat, p. 7–8.

7 Eugenija Pakutkienė „Jurgis Burdulis Okupacijos naktis“, Aušra, 2009/05. El. versija: http://www.ausra.pl/2009/0905/Okupacijos%20naktis.htm.

8 Alma Lapinskienė „Vilniaus lietuvių literatūra“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2008, p. 193.

9 Albinas Žukauskas „Kas ta poezija? Kam ji?”, in: Poezijos pavasaris `71, Vilnius, Vaga, 1971, p. 30.

10 Alma Lapinskienė „Vilniaus lietuvių literatūra“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2008, p. 194.

11 Albinas Žukauskas „Mano įspūdžiai iš Suvalkijos“, Aušra, 1978/1, p. 19.

12 Algis Uzdila „Poezijos premjera“, Aušra, 1978/3, p. 24.

13 Petro Kuosos pasakojimas.

14 1989 m. LVKD archyvas.

15 Mykolas Karčiauskas „Poezijos atlaidai”, Literatūra ir menas, 2008-05-30, Nr. 3192. El. versija: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3192&kas=straipsnis&st_id=12896.

vienas komentaras Šiandien minimos A. Žukausko gimimo metinės;