„Ši Seinijos žemė ir Seinų miestas priklauso Jums – lietuviams ir lenkams“

Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad Seinų lietuviai, saugodami savo tautinę tapatybę, stengiasi gyventi uždaroje bendruomenėje, nesiintegruoja į plačiosios visuomenės gyvenimą, nedalyvauja jos visuomeniniame, politiniame, religiniame ar kultūriniame gyvenime. O tai priveda prie įvairių problemų ir nesutarimų. Tarkim, jeigu lietuvių bendruomenės vadovai dažniau užsuktų į Seinų miesto vadovo kabinetą ir profilaktiškai nusilenktų (tai nieko papildomai nekainuoja), tai „mokinio krepšelio“ perdavimas lietuvių „Žiburio“ mokyklai jau niekada nevėluotų. Arba jeigu „Lietuvių namų“ skelbimų lentoje atsirastų kvietimai į kultūrinius renginius taip pat lenkų kalba, tai prigužėtų daug miesto gyventojų arba bent aplenkėjusių lietuvių ir jie žavėtųsi lietuvių dainomis ir šokiais, pradėtų savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą. Dar geriau būtų, jeigu nebūtų lietuviškų organizacijų arba bent pasikeistų jų pirmininkai, nes jie slopina tautiečių visuomeninį aktyvumą, atgrasina jų vaikus nuo lietuviškų mokyklų. Žinoma, „Aušra“ taip pat turėtų rašyti daug pozityviau. Juk tiek daug gražių ir pamokančių gyvenimo istorijų, kurias malonu būtų pasiskaityti ir mums, ir tautiečiams Lietuvoje. Nepaisant to, kad jau gerą dešimtmetį kvietimai į „Lietuvių namų“ renginius skelbiami taip pat lenkų kalba, o bendruomenės vadovai nevengia kalbėtis nei su vienu viršaičiu, šios tezės nuolat kartojamos. Taip gimsta neigiamas stereotipas ir tuo pradedama tikėti. Ar tikrai Seinų lietuviai tokie uždari, irzlūs ir amžinai viskuo nepatenkinti, kaip juos bandoma piešti?

Seinų miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbta daugiau kaip 100 nuotraukų iš Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjimo Seinuose. Jose daug pažįstamų lietuvių veidų. Iškilmėse dalyvavo kai kurie lietuviai mokytojai, keli „Lietuvių namų“ saviveiklininkai, Seinų „Žiburio“ ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventai, vietinių įstaigų lietuviai tarnautojai ir pareigūnai… Jeigu lapkričio 11 d. būčiau galėjęs, tai ir aš būčiau mielai nuėjęs pasiklausyti koncerto ir šventinių kalbų, juolab kad miesto kultūros namų salėje laisvų vietų dar buvo.

Seinų lietuvių "Žiburio" statyba

Seinų lietuvių „Žiburio“ statyba

Dažnai kyla klausimas, kam naudinga formuoti tokią nuomonę apie lietuvius ir jų veikiančias organizacijas, mokyklas ar kultūros namus? Kiek atsimenu, tokią nuomonę pradėta skleisti tuoj pat, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pradėjo domėtis tautiečių Seinuose reikalais. Matyt, ši nuomonė ir buvo visų pirma skirta Lietuvos institucijoms ar jos politikams, norint parodyti, kad lietuvių tautinei mažumai sudarytos geros sąlygos puoselėti savo tradicijas ir kultūrą, tačiau toji bendruomenė nenori integruotis į visos visuomenės gyvenimą, kelia naujus reikalavimus ir taip kursto nereikalingus konfliktus.

Tai buvo tarsi įspėjimas, kad LR konsulato Seinuose įkūrimas, „Lietuvių namų“ statyba, o vėliau ir „Žiburio“ mokyklos steigimas tik padidins atskirtį, todėl šios institucijos Seinuose visiškai nereikalingos. Iš pirmo žvilgsnio išvados atrodė logiškos. Kam švaistyti lėšas, jeigu jos ne tik neduos apčiuopiamos naudos, bet ir didins lietuvių ir lenkų konfliktą Seinų krašte? Anuomet kalbėta: kam kurti konsulatą Seinuose, jeigu už 15 km yra Lietuvos Respublika, kuriam tikslui statyti „Lietuvių namus“, jeigu Seinuose veikia miesto kultūros namai ir nuo 1991 m. profesionaliai lietuvių kultūrą tyrinėjantis „Paribio“ centras, kam reikalingas paminklas vysk.

A. Baranauskui, jeigu šio iškilaus žmogaus atminimą ir taip galima pagerbti Seinų bazilikoje, padedant gėlių ar pasimeldžiant palaidojimo vietoje, kam kurti lietuvišką mokyklą, jeigu Seinų lenkiškose mokyklose kas tik nori, gali nevaržomai mokytis lietuvių kalbos ir pažinti Lietuvos istoriją?

Kiekviena tautinė mažuma, norėdama išlikti, stengiasi saugoti savo „tapatybės teritoriją“, ir tuo nereikėtų stebėtis, juo labiau pykti ar kaltinti. Tai savigynos instinktas. Kuo toji bendruomenė silpnesnė ir labiau pažeidžiama, tuo darosi uždaresnė. Tačiau tai, kad Seinų lietuviai dalyvauja plačiosios visuomenės gyvenime ar vaikus leidžia taip pat į lenkiškas mokyklas, visiškai nereiškia, jog jaučiamasi patogiai ir nematoma grėsmės savo tapatybės praradimui. Anaiptol. Tai rodo, kad nematoma riba tarp integracijos ir asimiliacijos jau seniai peržengta. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę suskubta asimiliacijos procesą stabdyti. Galima šiandien ginčytis, ar teisingai tuo metu buvo sudėlioti prioritetai ir priemonės, ar ne, tačiau kai ką pavyko nuveikti. Manau, kad Seinai dėl to praturtėjo, nepaisant to, jog lietuvių asimiliacijos stabdymas kartais sukeldavo ir neigiamų emocijų, nesutarimų, ginčų. Pavyzdžiui, įtikinti vietos valdžią, jog žymaus Lietuvos skulptoriaus prof. Gedimino Jokūbonio sukurtas ir Lietuvos dovanojamas vysk. Antano Baranausko paminklas papuoš miestą, prireikė net 10 metų. Tačiau diskusijų metu aptarta ir išryškinta daug kitų Seinams svarbių klausimų. Nieko blogo neatsitiko. Pastangos išsaugoti lietuvių kalbą ir lietuvių kultūros paveldą paskatino ir kaimynus lenkus susidomėti savuoju paveldu. Tiesa, tie darbai kol kas pateko į užburtą 1919–1920 metų įamžinimo laikotarpį, tačiau ateis laikas, kai bus pradėta plačiau žiūrėti ir daug daugiau pozityvesnių istorijos momentų matyti.

Tai naudinga ir Lietuvai. Parama Seinų lietuviams ir tautinis solidarumas svarbus. Tačiau yra ir daug kitų dalykų, dėl kurių svarbu išsaugoti šio krašto lietuvių paveldą. Apie lituanistinį Seinų palikimą neseniai Seinuose kalbėjo lituanistų konferencijos dalyviai. Dėl lituanistinio paveldo Seinus nors kartą gyvenime turėtų aplankyti kiekvienas lietuvių kalbos mokytojas ar lietuvių kalbos tyrėjas, nepaisant to, kur jis gyventų. Tai tikrai praturtintų jo žinojimą. Šiame krašte išsaugota unikali patirtis, pradedant tėvų žemės saugojimo ir paveldėjimo tradicijomis, savitu giedojimu bažnyčiose, katalikišku ir lituanistiniu vaikų auklėjimu ir kt., baigiant tautinių mažumų pareigų ir teisių ilgamete kūrimo specifika.

Ir vis dėlto ramybės neduoda klausimas, ar kada nors švenčiant vadinamojo „Seinų sukilimo“ 1920 m. eilinį jubiliejų, jame dalyvaus drauge lietuvių ir lenkų bendruomenės. Kad tai įvyks, neabejoju, tačiau neaišku, koks bus to bendro minėjimo pagrindas. Ar lietuvių bendruomenė tuo metu bus jau galutinai asimiliavusis, ar ateis į minėjimą kaip lietuvių bendruomenė, suvokdama, kad nebus žeminama ir kad tų tragiškų Seinams 1920 metų įvykių bendras minėjimas jau tapo reikalingas visai Seinų visuomenei?

Gerą kelią 1983 m. parodė buvęs Lomžos vyskupas J. Paetz. Istoriniame laiške Seinų parapijiečiams jis rašė: „Kiekviena tauta ir kiekviena jos dalis, net pati mažiausia, gyvenanti kitos tautos narių apsuptyje, turi prigimtą teisę savo tikėjimą išreikšti ir garbinti Dievą savo gimtąja, tėvų ir protėvių kalba. Turi tokią teisę net tada, kai puikiai moka tautos, su kuria tenka jai gyventi, kalbą. Dabar galvoju apie Jus, mieli Seinų parapijiečiai. Ši Seinijos žemė ir Seinų miestas priklauso Jums – lietuviams ir lenkams.“ Deja, vėliau nueita visai priešingu keliu. Gaila, kad ta išmintimi tada nepasinaudota. Gal vėliau net nebūtų reikėję Lietuvai steigti Seinuose konsulato, statyti „Lietuvių namų“ ar „Žiburio“ mokyklos.

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2013/22

3 koment. „Ši Seinijos žemė ir Seinų miestas priklauso Jums – lietuviams ir lenkams“

  1. Dalia sako:

    Ir dar viena. Geras pastebejimas straipsnio gale. Misiu klausimas Seinuose buvo issprestas taip, kad lietuviams nereikejo statytis kitos baznycios – visi tilpo po vienu stogu. Taip galejo buti ir su kultura ir svietimu. Bet tos institucijos lietuviu neprieme po savo stogu. Sutiko priimti bet ne kaip lietuvius o kaip Seinu gyventojus.

  2. Dalia sako:

    O man idomu kodel punskas.pl savininkams kilo noras sukurti tiki portalo logo? Mano galva logo visadu atspindi misija, vertybes, kuras norima parodyti. Atsiprasau uz kritika bet mano galva ji konstruktivi. Vienintele iskaitoma ir logiska informacija tame zenkliuke ta, kad Punsko lietuviai „raudonu“ isitikinimu, kad per rinkimus visadu renka kairuosius, buvusius komunistus. Maksimavicus ir ape tai raso – apie stereotipus, kurie mums kenkia.

  3. kraštietis sako:

    kaip visada, pataikyta į dešimtuką, puiki analizė.