Seinuose buvo laukiama permainų

Ne vienas Antano Baranausko metines minėjome, ne vienas minėsime. Šio straipsnio tikslas kuklus. Norima jame pažvelgti į „Anykščių šilelio“ autorių, pasitelkiant mažiau ar daugiau žinomus faktus iš vyskupo gyvenimo Seinuose, papasakoti apie A. Baranauską, kokį jį matė, ko tikėjosi ir laukė iš jo tautiečiai – Seinų krašto lietuviai.

Seinų vyskupas A. Baranauskas

Seinų vyskupas A. Baranauskas

1897 m. spalio 23 d. caras pasirašė A. Baranausko paskyrimą vyskupu. „Apie Antano Baranausko ingresą Peterburge amžininkų atsiminimai prieštaringi. Visi jie sutartinai teigė, kad Antanas Baranauskas, užimdamas Seinų vyskupo sostą, pirma prisiekęs popiežiui, o paskui carui“[1], – rašė A. Baranausko gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja Regina Mikšytė.

Seinuose sklido daug gandų apie naująjį Seinų vyskupą. Visiems rūpėjo, koks jis bus, kaip spręs šioje vyskupijoje tautines problemas. Seinuose buvo laukiama permainų. Laukė jų dvasininkai, lietuviai ir lenkai tikintieji.

Yra išlikę žmonių pasakojimų apie A. Baranausko atvykimą į Seinus. Seinų gyventoja Petruškevičienė pasakojo[2], kad vyskupo pasitikti susirinko didelė minia. Jį lenkiškai pasveikino prel. Povilas Krajevskis. A. Baranauskas, sėdėdamas katedros soste, irgi kalbėjo lenkiškai. Šv. Mišių metu buvo perskaityta ir parodyta kapitulai brevė, skirianti A. Baranauską Seinų vyskupu. Pamaldoms pasibaigus A. Baranauskas į tikinčiuosius prabilo ir lietuviškai. Tai sujaudino bažnyčioje susirinkusius lietuvius, nes jie dar nebuvo girdėję vyskupo, kalbančio jų gimtąja kalba.

Seinų „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamame „Vadove“ skaitome: „Atlikęs Peterburge visus reikalus, vyskupas Baranauskas grįžo Kaunan, o paskui atvyko Garlevon pas Marijampolės dekaną. Ten paviešėjęs per Kalėdų šventę, gruodžio 27 dieną išvažiavo į Seinus. Važiavo per Marijampolę, Kalvariją ir Seinuosna pribuvo gruodžio 28 dieną 10 val. ryto. Tuojau atlaikė iškilmingas Mišias ir atliko kitas ceremonijas. Žmonių prisirinko labai didelė minia, ir vienų kunigų buvo apie 130. [...] Po ceremonijų nuėjo vyskupas į kapituliorių, kur susirinko visi kapitulos nariai, ir sustatyta čia pagal Pijaus IX encikliką protokolas, po kuriuo pasirašė: vysk. Antanas Baranauskas, pralotai: Povilas Krajevskis, Mateušas Strimaitis, Salemonas Olekas, Eliziejus Strimaitis ir kanauninkai: Ignotas Bartlinskis, Juozapas Antanavičius, Vincentas Blaževičius ir Antanas Daukša.

Tą pačią dieną kapitula iškėlė vyskupui ir kunigams pietus. Kunigų prie stalo sėdo net apie 130 žmonių, ir nemaža buvo toastų. Gruodžio 29 dieną iškėlė pietus vyskupas, per kuriuos toastų buvo dar daugiau. Prakalbėjo pral. Krajevskis; kalba jo buvo neilga, bet graži. Kalbėjo ir dar du kunigu, kuriems nepasisekė. Po tų visų ceremonijų trečią dieną sugrįžome į paprasto gyvenimo vagą.“[3]

Apie pirmąsias A. Baranausko dienas Seinuose Juozapas Stakauskas rašė: „Tada Seinuose jis rado 20 kunigų, seminarijos profesorių, vikarų, bet nė vieno susipratusio lietuvio. Noromis nenoromis reikėdavo su visais kalbėtis lenkiškai. Lenkų tradicija buvo dar taip stipri, kad inteligentams kalbėti savo tarpe lietuviškai atrodė ir keista, ir per žema.“[4]

Seinų vyskupas su dvasininkais. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka.

Seinų vyskupas Antanas Baranauskas su dvasininkais. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Po ingreso vyskupas atvyko į seminarijos klierikų pokylį, kuriame dalyvavo seminarijos vadovybė ir profesūra. Per šias iškilmes Narijausko vadovaujamas choras padainavo dainą „Nu Lietuva, nu Dauguva“. Baranauskas, išgirdęs klierikų choro dainuojamą jo sukurtą dainelę, labai susijaudino. Jis ilgesnę valandėlę sėdėjo susimąstęs ir susijaudinęs. Po to atsipeikėjęs paklausė: „O kuo prastesnė „Šaly plento po kairėj ežerėlis tvokso?“[5]

Vysk. A. Baranauskas, pradėjęs valdyti vyskupiją, stropiai ėmėsi darbo. Seinuose leidžiamo „Vadovo“ puslapiuose skaitome: „Seminarijoje tuomet buvo mokslo metas ir artinosi pusmetiniai egzaminai, bet vyskupas, nežiūrint į tai, įsakė klierikams atlikti 8 dienų rekolekcijas, kurias patsai vedė ir tą laiką gyveno seminarijoje. Profesoriai pasakė aštuonias konferencijas, o vyskupas taipogi aštuonias. Kad iš vienos pusės klierikai ir pasinaudojo, tai iš kitos buvo nuoskauda, nes žuvo egzaminai, kurių negalėjo būti dėl rekolekcijų.“[6]

Vyskupas buvo labai darbštus žmogus. Vos užėmęs Seinų vyskupo sostą pasigedo lietuviškų giesmių. Seinuose jis išvertė „Graudžius verksmus“, velykinę giesmę „Linksma diena mums nušvito“, kuri ir šiandien Prisikėlimo rytui auštant susilieja su varpų gaudesiu visose lietuviškose bažnyčiose. Buvęs ir nepaprastai reiklus. Pasak vysk. A. Baranausko kapeliono ir sekretoriaus Juozapo Laukaičio, kiekvienas raštas, kurį jis duodavo pasirašyti vyskupui, turėjo būti parašytas tobulai. Jei vyskupas jame įžvelgdavo klaidą, raštą suplėšydavo. Sekretoriui ne tik buvo gėda, kad padarė klaidą, bet ir gaila įdėto darbo. Mat raštą reikėjo atkurti iš atminties.

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė aprašo tokį atsitikimą: „Vieną kartą, kai vizitavo Seirijų parapiją, pietavo ir keletas dvarininkų. Sekretorius Juozapas Laukaitis, kalbėdamas lenkiškai, padarė klaidą, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio, o vyskupas pašoko tarsi įgeltas:

– Kunige kapelione, kaip tau ne gėda daryti tokią klaidą?!

Kunigas Juozapas Laukaitis, pripratęs prie vyskupo išsišokimų, nesuglumo, o šypsodamasis atsakė:

– Ekscelencija, jeigu kalbėdamas lenkiškai nedaryčiau klaidų, kas žinotų, kad aš esu lietuvis?

Vyskupas neramiai sujudėjo savo krėsle, veidą išmušė raudonis, ir jis vos valdydamasis ištarė:

– Mano kapelionas turi tobulai kalbėti ir lenkiškai, ir lietuviškai!

Po to visi pietavo tylėdami. Mažai besikalbėjo vyskupas su savo kapelionu ir grįždamas namo. Kai vakare kunigas Juozapas nuėjo pas vyskupą kitais reikalais, ekscelencija jį pasitiko klausimu:

– Kam tu kompromituoji savo vyskupą?

Kunigas Juozapas truputį patylėjo ir ramiai ištarė:

– Ekscelencija, kodėl niekada neduodate pastabų, kai kunigai, sakydami pamokslus lietuvių kalba, padaro daug grubesnių klaidų? Manau, mano mažesnė klaida, jeigu aš, lietuvis, suklydau, kalbėdamas lenkiškai!

Susimąstęs vyskupas valandėlę tylėjo. Gal jo mintys nejučiomis nuskriejo į Šventosios pakrantes, gal į savo gimtąją gryčią? Kas žino? Tačiau jis prabilo ramiu tėvišku balsu:

– Matai, Juozapai, mes čia savieji, o lenkai po visą pasaulį išnešios, kad vyskupo kapelionas darko lenkų kalbą.“[7]

Vyskupas būdavo savo kapelionui (kaip ir kitiems) nepakantus, bardavo jį už kiekvieną menkniekį. Seinų vyskupijos dvasininkai, žinodami, kad vyskupas labai griežtas, kaip įmanydami jo vengdavo. Šis dėl to jautėsi labai vienišas. Kartais pasiskųsdavo, kad žmonės jo šalinasi, kad neaplanko net kažkada buvę artimiausi bičiuliai. Tik kapelionas J. Laukaitis visada, nori nenori, būdavo šalia jo.

Vyskupo A. Baranausko gyvenimo tyrinėtojas kun. dr. J. Stakauskas teigia: „Vyskupas Baranauskas sunkiai sugyvenamas žmogus. Subjektyviai Baranauskas buvo šventas; objektyviai imant dėl savo sunkaus būdo, dėl suerzintų nervų buvo labai sunkiai sugyvenamas žmogus. Pats skundėsi, kad nuo jo žmonės šalinasi. Būdamas akademijoj turėjęs tik vieną draugą, kuris jį supratęs, būtent kunigą Kairį. Ir iš tikrųjų jo ir pasauliečiai, ir kunigai vengdavo. [...] Seinuose visus kunigus vyskupas atstūmė nuo savęs. Pasiliko tik vienas kun. Laukaitis…“[8]

Vysk. A. Baranauskas važiuodavo karieta, pakinkyta ketvertu žirgų. Jis mėgdavęs sakyti: „Ne man, Antanui Baranauskui, tas ketvertas žirgų reikalingas, bet Seinų vyskupui.“ Jam keliaujant žmonės išbėgdavo vyskupo pasitikti. Juozas Vaina (1916–2011) prisimena savo tėvo pasakojimą: „Tėvas pasakojo, kad vyskupas B. į bažnyčią iš savo rūmų apie 1 km atvažiuodavęs ketvertu arklių, ir, kai vežėjas botagu pliaukšterėdavęs, arkliai kaip vienas sustodavę vietoje. Žmonės su malonumu gėrėdavosi tokiu prie šventoriaus vartų sustojimu. Ketvertu važinėti turėjo teisę tiktai kunigaikščiai. Vyskupas A. B. laikydamas save bažnytiniu kunigaikščiu taip pat važinėjo ketvertu, bet už tat nuolat turėjo kivirčų su apskričių viršininkais“.[9]

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

 


[1] Mikšytė R. Seinų katedros šešėlyje. Literatūra ir menas, 1992-11-27,  p. 9.

[2] Vaina J. Prisiminimų pėdsakai. Varsnos, 1972, nr. 11–12, p. 4.

[3] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 273.

[4] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 231.

[5] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 37.

[6] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 274.

[7] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 40–41.

[8] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 442–443.

[9] Vaina J. Prisiminimų pėdsakai. Varsnos, 1972, nr. 11–12, p. 5.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


vienas × = 7

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>