Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai: Budzeika, Kedys, Lastauskas

Iš ciklo: Užmiršti knygnešiai

Jokioje pasaulio kalboje nėra atitikmens žodžio „knygnešys“. Į kitas kalbas šis terminas neretai verčiamas kaip „kontrabandininkas“. Iš carinės Rusijos pozicijų žiūrint, mūsų knygnešiai buvo kontrabandininkai. Pabandykime įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, šių dienų vertimuose kalbant apie Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį Lietuvos partizanai būtų apibūdinami taip, kaip jie buvo vadinami tuometinės bolševikinės valdžios, t. y. banditais. Manau, kad nerasime tokių atvejų, kadangi visų pasaulio tautų kalbose „partizanų“ terminas yra žinomas ir kiekviena tauta šį reiškinį patyrė savo kailiu. Kas kita spaudos draudimas. Negirdėjau, kad kuriai nors kitai tautai būtų drausta rašyti, spausdinti, platinti, turėti ir skaityti knygas jos gimtąja kalba ir už šio įstatymo pažeidimus būtų taikytos labai griežtos baudos.

Seinų knygnešys kun. Petras Budzeika

Nedaug kas šiandien žino Užujuodelės kaimą (lenk. Zaczarne) ir ten gyvenusį knygnešį kunigą Petrą Budzeiką. Šis sąmoningas ir susipratęs lietuvis kunigas pirmas Seinų bazilikoje pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus. Toks įdomus ir mums reikšmingas faktas, laikui bėgant, beveik liko užmirštas. Užujuodelės kaimas minimas 1821 m. Punsko parapijos dokumentuose. Jis nedidukas, įspaustas į vingiuoto Bokšio ežero krantus.

Šiame kaime 1841 m. sausio 18 d. valstiečių šeimoje gimė būsimasis knygnešys, Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, kunigas P. Budzeika. Jis baigė keturias klases kažkurioje Marijampolės apskrities mokykloje. 1861 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas 1865 m. Iki 1873 m. buvo Seinų katedros vikaras. Čia dirbo seminarijoje prokuratoriumi ir giedojimo profesoriumi. Vienu metu buvo paskirtas kunigų seminarijos ekonomu. Būdamas Seinų katedros vikaras, pakrikštijo stačiatikio ir katalikės vaiką. Nurodyta kun. P. Budzeiką atiduoti teismui, kad tas paskirtų bausmę. Seinuose kunigas daug bendravo su knygnešiais ir draudžiamųjų knygų platintojais. Savo parapijiečiams lietuviams parūpindavo ir nemokamai dalindavo lietuviškus elementorius.

budzeika

Yra išlikęs Lenkijos karalystės vietininko 1873 m. gruodžio 5/17 d. raštas Seinų vyskupui, kad paskyrė P. Budzeiką Jedvabno parapijos vikaru. Juo buvo iki 1881 m. 1881 m. kunigas paskirtas Garliavos klebonu ir Marijampolės dekanato dekanu.

Kun. Budzeika, klebonaudamas Garliavoje, su reikalais dažnai vykdavo pas vyskupą į Seinus. Seminarijos klierikams beveik visada atveždavo draudžiamosios lietuviškos spaudos ir knygų, kurių gaudavo iš Kalvarijoje gyvenusio knygnešio kun. Adomo Grinevičiaus.

Kun. P. Budzeika mirė 1907 m. spalio 4 d. Garliavoje.

  Rudaminos ir Berznyko knygnešys Tomas Kedys

 Apie šį lietuviškos spaudos platintoją žinome palyginti nedaug. Lomžos vyskupijos archyve yra kunigo Tomo Kedžio asmens byla, bet nedaug joje pateikta informacijos.

Kunigas T. Kedys gimė 1843 m. gruodžio 28 d. valstiečių šeimoje Paužiškiuose šalia Igliaukos. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1864 m. Kunigu buvo įšventintas 1868 m.

Po šventinimų dirbo vikaru Rudaminoje. Čia penkerius metus, zakristijonui Motiejui Mikalauskui padedant, platino lietuvišką draudžiamąją spaudą. Knygas jam pristatydavo knygnešys kun. M. Sederevičius. Neturtingiesiems maldaknyges ir knygas Kedys dalindavo nemokamai.

1882 m. Kedys buvo Dambraukos (lenk. Dąbrówka) parapijos administratorius, o 1892–1904 m. ėjo Berznyko parapijos administratoriaus pareigas. Berznyke platino lietuvišką spaudą. 1900 m. Varšuvos generalgubernatorius nubaudė jį 50 rb bauda, nes nesilaikė policijos nurodymų per vyskupo A. Baranausko vizitaciją.

1904 m. kun. Kedys buvo paskirtas Krasnapolio parapijos klebonu. Šias pareigas ėjo iki mirties. Mirė 1926 m. kovo 24 d. Krasnapolyje.

 Raigardo ir Berznyko knygnešys kun. Adomas Lastauskas

 Įdomus ir vertas paminėjimo yra draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, kunigas Adomas Lastauskas. Jis gimė 1866 m. gruodžio 23 d. valstiečių šeimoje Rudaminoje. Suvalkų gimnazijoje baigė penkias klases. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1886 m. Seminarijoje įsitraukė į slaptą lietuvių klierikų veiklą, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą, dalyvavo varpininkų suvažiavime Jelgavoje pas J. Jablonskį. Kunigu įšventintas 1891 m.

Baigęs seminariją kun. Lastauskas dirbo vikaru Raigardo parapijoje. 1895 m. pradėjo studijas Fribūro universitete. Jas baigęs, 1899 m. sugrįžo dirbti į Raigardą, kur dirbo vikaru. Metus laiko ėjo Bartninkų parapijos vikaro pareigas, o po to trečią kartą vikaravo Raigardo parapijoje. Čia kunigas, vietinių mozūrų padedamas, ėmėsi knygnešystės. Mozūrai iš Mažosios Lietuvos pargabendavo jam draudžiamosios lietuviškos spaudos. Lastauskas, ją sudėjęs į vokus, per pažįstamus išsiųsdavo paštu į Lietuvą.

1909 m. buvo paskirtas Berznyko parapijos administratoriumi. Čia jis aršiai susikirto su lenkais, kurie tuo metu sukėlė dideles riaušes dėl pamaldų lietuvių kalba. Galop buvo pralietas kraujas. Bažnyčia uždaryta.

lastauskas-petrasMarytė Malinauskienė portale punskas.pl rašė: „Iš valstiečių atsirado šviesesnių žmonių, kurie pareikalavo bent dalies lietuviškų pamaldų. Nuo 1904 VIII 21 vienas šventadienis buvo paskirtas lietuvių kalba laikomoms mišioms, kitas lenkų pamaldoms. Tai buvo Seinų vyskupijos sprendimas. Jis tik suerzino lenkus, jau pripratusius iš aukšto žiūrėti į lietuvius. Supykę daužė lietuvius giesmininkus, mušė lazdomis ir ne vieną sukruvino. Kartą įsidrąsinę lenkai pakėlė ranką ir prieš prof. kunigą T. Banaitį, kai tas procesijos metu nešė Švč. Sakramentą. Tuo metu sužeistų lietuvių buvo 18, iš jų 4 su pavojingai pramuštomis galvomis.

Kurį laiką lietuvių tikinčiųjų reikalais nuoširdžiai rūpinosi Berznyko klebonas Adomas Lastauskas (1866–1938). Lenkai jo labai nekentė. 1919 IX 24 jį suėmė ir kaip didžiausią piktadarį kareiviai su nuogais durtuvais nuvarė į Seinus. Po šio įvykio kunigas buvo iškeltas į nepriklausomą Lietuvą ir paskirtas Šilavoto klebonu. Čia jis ir mirė.

Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, jos kunigai iškilnoti. Lenkai taip užsispyrė, kad nutarė būti geriau visiškai be bažnyčios, negu sutikti, kad joje būtų meldžiamasi ir lietuvių kalba. Tai stebėdama parapijos lietuvių dauguma atsiskyrė nuo Berznyko parapijos ir įsteigė naują parapiją Kučiūnuose.“ (http://punskas.pl/is-berznyko-istorijos/)

1917 m. rugsėjo 18–22 d. A. Lastauskas dalyvavo Vilniaus lietuvių konferencijoje, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą. Sugrįžęs Berznykan kunigas organizavo lietuvių parapijiečių susirinkimus, už ką 1919 m. lenkų suimtas, Seinuose primuštas ir ištremtas į Lietuvą. Čia iki mirties buvo Šilavoto parapijos klebonas. Mirė 1938 m. liepos 5 d. Šilavote.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Nuotraukos iš knygos „Punsko, Seinų ir Lazdijų krašto knygnešiai ir daraktoriai“

2 koment. Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai: Budzeika, Kedys, Lastauskas

  1. Juozas sako:

    Vargonininkas Albinas Jasenauskas (1886.02.28 d Barglavas – 1973.03.21 d. Telšiai.) buvo Seinų klebono kun. Adomo Jasenausko (1884.01.13 d. Barglavas – 1944.02.13 d. Vilnius) brolis.

  2. Juozas iš Suvalkų sako:

    Kun. Petras Budzeika, Jono ir Marijonos Jasenauskaitės (iš Lipnioko) s. Gimė 1841.01.18 d. Kunigo mamos brolio sūnus ar anūkas, tarpukaryje Seinuose vargoninkavo. Apie Berznyko įvykius Lina Pileckienė knygoje „KUČIŪNŲ PARAPIJOS ISTORIJA“ rašė: „…nuo 1904 m. rugpjūčio 21 d. vienas sekmadienis turėjo būti skirtas lietuviškoms, o kitas – lenkiškoms pamaldoms. Tada ir prasidėjo audringi įvykiai su muštynėmis, kraujo praliejimu, bažnyčios uždarymu ir galų gale Beržininkų parapijos padalijimu į dvi dalis. Lenkai neleido vykti pamaldoms ‘kažkokia stabmeldžių kalba“…ir dar jų bažnyčioje. Ne vieną sekmadienį lietuviams teko iškentėti lenkų patyčias ir smurtą. Tai truko per visą vasarą. 1905m. spalio mėn. pirmojo sekmadienio įvykiai buvo lemtingi. Lenkai žengė toliau ir nusprendė lietuvišką maldą Beržininkų bažnyčioje užčiaupti branktų ir akmenų pagalba. Pasikvietę jaunų vyrų iš Krasnopolio, Seinų, Studenos ir prigirdę juos degtine, lenkai, vadovaujami R. Jalžbykovskio iš Seinų, sukelia muštynes. Lietuviams pradėjus giedoti „rožančių“, keletas lenkų priežbažnytyje ima giedoti sava kalba… Per procesiją viena lenkė numeta nuo vargonų langą tiesiai ant celebranto. Tik baldakimas sulaikė, o būtų sužeistas kunigas su monstrancija. Vėliau ir akmenys suzvimbė… bažnyčios grindys paplūdo kraujais…Lenkai kėsinosi ir į kunigus, bet šie užsidarė zakristijoje ir tik po mūšio, lydimi žandarų, grįžo į kleboniją… Tarp nukentėjusiųjų buvo Žagarių kaimo lietuviai Juozas Gadliauskas ir Steponas Machavičius. Jems begiedant lietuvišką „rožančių“ perskeltos galvos. Pačiame šventoriuje užmuštas Juozas Zinevičius iš Seinų-garsus visoje apylinkėje giesmininkas. Per riaušes net Dievo figūra buvo apšlakštyta…“ Net Plymothe parap. (JAV) 1889 m. kilo riaušės kur 600 lenkų užgynė 800 lietuviams mestis lietuviškai ir buvo išvaryti iš tos parapijos.