Istorija

Seniausia rašytinė žinia apie Seinus siekia 1522 m. Seinams augti padėjo 1602 m. čia įsikūrę dominikonai. Jie, tapę stambiausiais žemvaldžiais, pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, apgyvendino amatininkus ir verslininkus (daugiausia žydus), įvedė atlaidus. 1818 m. gaisras sunaikino didelę miesto dalį, vertingą vienuolyno biblioteką bei senus miesto dokumentus. Po šios nelaimės prasidėjo Seinų aukso amžius. Seinų bažnyčia tapo vyskupijos katedra, joje įsikūrė ir Sūduvos vyskupijos kapitula. 1826 m. atidaryta kunigų seminarija, kuri ruošė Sūduvos bažnyčioms lietuvius kunigus, o ilgainiui tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu. Lietuvių veikla šiame krašte sustiprėjo, kai 1904 m. į Seinus atvyko K. Prapuolenis, didelis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. 1905 m. kunigų seminarijos profesoriai ir kiti dvasininkai suorganizavo bendrovę knygoms leisti, o 1906 m. „Šaltinio” spaustuvę, kuri leido lietuviškus žurnalus, knygas, brošiūras, kalendorius ir kitus leidinius. Seinai buvo vienas iš stambiausių anų laikų lietuvių spaudos ir kultūros centrų. Čia apaštalavo ir atgulė amžino poilsio lietuvių poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Seinų seminarijoje mokėsi žymūs Lietuvos atgimimo veikėjai: Lietuvos himno autorius poetas V. Kudirka, literatas V. Mykolaitis-Putinas, vyskupas ir profesorius Pr. Bučys ir kiti.

Seinai-seni
Po 1989 m. Seinų krašte buvę nemažai reikšmingų įvykių: prie Seinų bazilikos pastatytas vysk. Antano Baranausko paminklas, iškilo ir Seinų „Lietuvių namai”, kuriuose telkiasi kultūrinis lietuvių gyvenimas, ruošiamasi statyti lietuviškų mokyklų kompleksą. Dabar Seinai – vėl svarbus lietuvių kultūros židinys.

Komentavimas negalimas.