Šaltinio spaustuvė

1904 m. baigėsi spaudos draudimas. Tačiau nesibaigė šiuo laikmečiu gimusios idėjos įgyvendinimas. 1906 m. Seinų „Šaltinio“ anonsuota laikraščio programa „Norime ne tik apšviesti, bet ir sumažinti žmonių vargus“ slėpė būsimus darbus, kuriuos ketino atlikti tuometiniai Seinų lietuviai inteligentai. Seiniškiai tuomet labai gerai suprato, kad laikraštis negali imtis vien aprašomosios veiklos, bet turi aiškinti žmonėms, kaip atskirti išliekamąsias vertybes, kaip antai: vaikų mokslinimas, kalbos gražinimas, lietuvybės idėjos skleidimas ir pan. „Šaltinis“ tai ir darė per visą savo gyvavimo laikotarpį. Mat žmones reikėjo mokyti suprasti, kodėl jie lietuviai, kokia iš to nauda jiems patiems. Kas ta lietuvybės idėja? Tai ne tik tautos buvimo fakto konstatavimas.

XX a. pradžioje Seinai tapo svarbiu lietuvių kultūros ir švietimo centru. Ne tik todėl, kad čia įsikūrė reikšmingos įstaigos, kaip antai spaustuvė, ar veikė kunigų seminarija, bet visų pirma todėl, kad Seinuose buvo bandoma, ir sėkmingai, kelti lietuvybės idėją. Kitaip sakant, susibūrė tam tikra žmonių grupė (ji nuolat didėjo), kuri sugebėjo aiškiai kelti bendrus visai lietuvių tautai uždavinius, palaikė ryšius su kitais tuomet veikusiais lietuviškosios minties centrais. Juk Seinuose suformuluotas idėjas ir mintis aptarinėjo Varšuvos, Petrapilio, Maskvos universitetų studentai ir dėstytojai. Kita vertus, ten gimusios mintys pasiekdavo Seinų kraštą.

B. Vileišytės studija apie „Šaltinio“ spaustuvės veiklą Seinuose būtent aiškiai parodo to Seinų intelektualinio elito kryptingą darbą. Tas elitas išaugo iš spaudos draudimo laikmečio ir puikiai suprato, ką daro. Gaila, kad neseniai fondo „Pogranicze“ išleistame almanache būtent į šį aspektą (sutrumpintame vertime) kreipiama mažiausiai dėmesio, o daugiau – į fakto, kad spaustuvininkai buvo Varšuvos lenkai, konstatavimą. Akivaizdu, kad spaustuvės veikla nebuvo nukreipta vien į žurnalų ir knygų leidybą. Tai buvęs sistemingas ir apgalvotas darbas. Kas buvo tuo metu Seinuose lietuvių draugijų steigėjai ir pirmieji aukotojai? „Šaltinio“ kūrėjai ir bendradarbiai. Jie Seinuose įkūrė (arba aktyviai bendradarbiavo kuriant) „Žiburio“ draugijos skyrių, chorą, teatrą, Jaunimo organizaciją, 1908 m. pradžios mokyklą, Blaivybės draugijos skyrių, biblioteką… Maža to, įkūrė Lietuvių darbininkų draugiją. Tai rodo sistemingą ir, ko gero, pagrindinį „Šaltinio“ darbą. Atrodo – kam reikėjo Seinuose steigti Darbininkų draugiją, jeigu šiame miestelyje ne tik tada, bet niekuomet nebuvo jokios stambesnės pramonės ir pagrindo formuotis darbininkų organizacijoms? Ogi todėl, kad 1912 m. pasikeitusi politinė padėtis kėlė grėsmę, jog bus uždrausta veikti „Žiburio“ ir kitoms tautiniu pagrindu veikusioms draugijoms. Jeigu taip būtų atsitikę, lietuviškąjį darbą būtų tęsusi Darbininkų vardu pasivadinusi draugija. Čia randame atsakymą _ 1912 metais buvo rimtai ruoštasi „avarinei situacijai“.

Galime daryti prielaidą, kad prisidengus „Šaltinio“ spaustuve buvo sukurtas tvirtas lietuviškojo veikimo Seinuose stuburas. Visas pastangas, o gal ir nemažai lėšų investuota visų pirma į žmones ir organizacijas, kurios kėlė viso krašto lietuvių gerovę: mokė, švietė, patarė. Taigi tai tikriausiai ir buvęs tas „Šaltinio“ šūkis _ „sumažinti vargus“.

Spaudos draudimas turėjo nepaprastai didelės reikšmės lietuvių tautos konsolidacijai, jos savimonės raidai. Tautinė savimonė XX amžiaus pradžioje jau buvo subrendusi siekti ne tik politinės ir kultūrinės autonomijos, bet ir Lietuvos nepriklausomybės. Tai buvęs didžiausias knygnešių ir daraktorių veiklos įvertinimas.

Grįžtant į mūsų laikus, galima pasakyti, kad jeigu mes šiandien kalbame apie knygnešius ir „Šaltinio“ spaustuvę, vadinasi, spaudos draudimas mūsų sąmonėje paliko ryškius pėdsakus. Nors praėjo 100 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo, ir turime neribotas galimybes dalyvauti lietuvių kultūriniame gyvenime, mūsų krašto lietuvių tapatybės paieška pastaruoju metu, atrodo, labai susilpnėjusi. Kaip ir prieš šimtą metų kartojame raginimus saugoti esmines tautos vertybes: rinktis lietuviškas klases, remti lietuvių draugijas, savo vaikus išmokyti kalbėti lietuviškai. Parafrazuodamas kažkuriame „Šaltinio“ numeryje perskaitytas mintis, galiu pasakyti, kad didžiausias pavojus kyla iš mūsų pačių, nes tapatybę prarandame, kai pradedame nepastebėti, kas vyksta ne kur nors toli, bet šalia mūsų, kai įvykių gausybėje pradedame neatskirti, kas iš tikro yra svarbiau ir kas istorijos tėkmėje jau tiek kartų buvo išbandyta, ir kai nesusimąstome, kiek iš to pasimokėme.

Petras MAKSIMAVIČIUS

 

Komentavimas negalimas.