Vidugirių mokyklos mokinių pasakos

vidugiriu-mok3

Gegužės 8 d. Kauno „Girstučio“ kultūros ir sporto centre vyko Lietuvos mokinių kūrybinio konkurso „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ baigiamasis renginys – Mažųjų rašytojų festivalis. Konkurso organizatoriai: VšĮ „Aitvaro pasaga“, leidykla „Kalendorius“ ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Festivalyje, kurį globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvavo per 600 asmenų – autorių, mokytojų, ekspertų, sveikintojų, svečių…

vidugiriu-mok2 

Minėtame konkurse dalyvavo keturios Vidugirių mokyklos mokinės: trečiokė Lidija Radzevičiūtė, ketvirtokės Viktorija Čerlionytė ir Viktorija Marteckaitė, penktokė Ieva Kalinauskaitė. Konkursui pateikėme penkias pasakas. Trys iš jų pateko į 8-ąją „Lietuvos vaikų pasakų“ knygą. Ją redagavo Regina Pupalaigytė, išleido leidykla „Kalendorius“. Aštuntoji knyga „Lietuvos vaikų pasakos“ – storiausia iš visų šios serijos leidinių. Joje tilpo net 68 vaikų pasakos, atrinktos iš 540 konkursui pateiktų kūrinių. Iš jų penkios – užsienio šalyse gyvenančių lietuvių vaikų. Knygos anotacijoje skaitome, kad „tai pačios įdomiausios, originaliausios ir gražiausios pasakos, kurias su malonumu skaitys ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai bei seneliai. Juk pasakaitėse atsispindi unikali jaunųjų kūrėjų pasaulėjauta, meilė gimtinei, puikus kultūros ir istorijos savitumo supratimas ir didžiavimasis savo kraštu“. Pasak organizatorių, dalyvaujantieji vaikai labai kūrybingi.

Gražina Kibyšienė, punskas.pl

 Pasiskaitykite III kl. mokinės Lidijos Radzevičiūtės į 8-ąją „Lietuvos vaikų pasakų“ knygą patekusią pasaką.

 

Pasaka apie vaikus, paverstus arkliukais

Seniai, seniai vidury girios esančiame Vidugirių kaime gyveno motina ir tėvas su keturiais vaikais. Vyriausioji mergaitė buvo protinga ir labai paklusni. Trys jaunesnieji vaikai, du broliukai ir sesutė, mėgo išdykauti ir dažnai nepaisydavo tėvų.

Kartą tėvas išvažiavo į Paliūnų mišką malkų parsivežti ir pasiklydo. Negalėjo rasti kelio namo. Nežinojo, kad jį užkerėjo pikta ragana.

Motina, nesulaukusi vyro, iš sielvarto susirgo. Vyriausioji dukra slaugė ją kiek galėdama. Atnešdavo vandens, nueidavo į mišką ir pririnkdavo uogų. O jaunesnieji vaikai neklausė nei motinos, nei sesers. Jie tik išdykaudavo ir bėgiodavo po laukus. Vieną vakarą ir jie neparėjo namo. Vyriausioji sesuo išėjo jų ieškoti, bet niekur neaptiko. Pagaliau užklydo į keistą kalną, kurio viduryje buvo dauba. Dubaklonyje pamatė tris gražius arkliukus. Jie buvo liūdni ir alkani, ir atrodė, kad pamatę mergaitę nudžiugo. Mergaitė juos pagirdė ir davė suėsti po duonos plutelę. Vienas arkliukas kaktoje turėjo baltą žymę, tad mergaitė pašaukė jį Žaibu. Tada arkliukas prakalbo:

– Sesute, čia mes, tavo broliai ir sesė. Pikta ragana mus užbūrė ir pavertė arkliukais. Tu ištarei mano vardą, užtat galiu tau viską papasakoti. Mus išvaduoti gali tik labai drąsus žmogus. Naktį reikia pereiti lauką ir pasiekti raganų balą, Senovėmis vadinamą. Toje klampioje, krūmais apaugusioje baloje gyvena ragana, kuriai reikia per tris naktis užminti po vieną mįslę – galvosūkį. Jeigu ragana neįmins, mes būsime išgelbėti, bet jei įmins – liksime arkliais per amžius.

Sesutė ilgai nesvarstė, ji žinojo, ką turi daryti. Jau kitą naktį iškeliavo per laukus. Buvo baisu, aplink šniokštė medžiai, šnypštė gyvatės, staugė vilkai, bet mergaitė drąsiai žengė į priekį. Ir patį vidurnaktį atsidūrė prie Senovių balos. Nors labai bijojo, bet savo broliukus ir sesutę stipriai mylėjo. Meilė nugalėjo jos baimę. Sustojo vidury Senovių ir garsiai pasakė:

– Kas pasidaro nedaromas?

Medžiai sušlamėjo, papūtė stiprus vėjas, tarp medžių praskriejo raganos šešėlis ir staiga viskas nutilo. Mergaitė dar kiek pastovėjo ir skubiai parbėgo namo.

Kitą naktį jinai jau drąsiau nuėjo į Senoves ir antrą klausimą ištarė garsiau:

– Kas pirmas įeina į bažnyčią?

Vėl medžiai sušlamėjo, papūtė stiprus vėjas, ant šluotos praskriejo ragana ir vėl niekas neatsiliepė.

Trečią naktį mergaitė atbėgo į tą pačią vietą ir paklausė raganos:

– Kas už medų saldesnis?

Medžiai sušlamėjo, papūtė stiprus vėjas ir atslinko storalūpė ragana, šaukdama baisiu balsu:

– Tavo užduotys labai sunkios, todėl į jas atsakymų nežinau! Tu nieko nebijai ir išgelbėjai savo brolius ir sesę. Imk juos ir grįžkit saugiai namo, bet pirma pasakyk atsakymus!

Mergaitė juos ir išvardijo:

– Nedaroma pasidaro skylė.

– Pirmas į bažnyčią įeina raktas.

– Už medų saldesnis yra miegas.

Ragana, išgirdusi mįslių įminimus, tuojau pradingo.

Vyriausioji sesutė nubėgo į Dubaklonį. Ten susirado savo brolius ir sesę ir parsivedė juos namo. Motina, pamačiusi gyvus ir sveikus visus vaikus, labai apsidžiaugė ir pati greit pasveiko. Netrukus sugrįžo ir raganos paleistas tėvas. Dukros drąsa ir meilė sunaikino visus raganos kerus.

Šeima ilgai ir laimingai gyveno. Gal ir dabar dar gyvena. Reikia nuvažiuoti į Vidugirius ir jų paieškoti. Tik prie Senovių geriau neiti, nes, sako, raganos ten tebegyvenančios, jos gali pagriebti ir nusitempti į pelkę.

O jūs, vaikai, elkitės mandagiai ir klausykit vyresniųjų, nes raganos skraidydamos ant šluotų viską mato, viską girdi…

Lidija Radzevičiūtė

Vidugirių pagrindinė mokykla

III klasė

Komentavimas negalimas.