Rūškynių skonio diena

Įsipyliau rūškynių sriubos. Visai nieko. Nieko ypatinga: bulvės, morkos, kiaušinis, rūgštynės, žiupsnelis druskos ir pipirų, šaukštelis grietinėlės pabaltint. Galvojau ramiai pavalgyt, bet kad nuobodu laukti, kol nustos garuoti indelis karštos sriubos. Tradiciškai nusprendžiau pietus suvalgyti internete. Kiek kartų sėdu su maistu prie knygos, žurnalo arba žinių portalo, tiek kartų prisimenu posakį žūrėk, kad proto nesuvalgytum. Norėtųsi nors kartą to neprisiminti, bet, matyt, proto dar nesuvalgiau.

Atsiverčiu pirmą straipsnį. Pasitinka mane kažkur girdėtas tekstas. Tai ne kopija ar plagiatas. Skaitau seniai girdėtas mintis apie neišgirstus senų žmonių balsus. Prisimenu visus interviu su senukais. Įdomu būdavo klausytis jų išgyvenimų, leisti jiems sugrįžti į prieškario ir karo laikus, stebėti juos, pasiklystančius savo galvose, laike ir vietoje.

ruskyniaiŠaukštas sriubos, ir verčiu kitą puslapį. Naujiena. Pažįstamas išsiskyrė su drauge. Būna visko. Bus visko dar daugiau. Nei čia juoktis, nei verkti. Kažin ar norėjo su visais pasidalinti džiugia žinia, kad parodytų esąs laisvas ir nepriklausomas paukštis, ar tokiu būdu sulaukti paguodos iš virtualių draugų? Kas iš to, kad TEN jį šimtai apibers vienokiu ar kitokiu žodžiu, jeigu ČIA neatsiras nei vieno, kuris bent ranką paspaustų? Patinka man vėstanti sriuba. Gaila, kad negaliu jai širdelės „uždėti“.

Trečiame puslapyje nieko gero. Politika. Šiandien ji man per sūri. Pasižiūriu, kas rašoma kituose. Moteris kalba apie tėvų palaikymą. Anot jos, vaikams nereikia tėvų ramsčio. Pirma mintis – kokia nesąmonė! Antra mintis – ramiai, ji kitaip supranta tėvų palaikymą. Jeigu, nepaisant vaiko norų, tėvai spiria jį lankyti birbynės, tango, choro, teatro, kovų meno būrelius, tai reiškia, kad jie per vaiką bando įgyvendinti savo neišpildytas svajones. Tai jau yra negerai. Sutinku, bet ar tai yra vadinama tėvų palaikymu? Nemanau.

Norėjau paimti dar vieną šaukštą rūškynių, bet nespėjau. Gavau laišką. Gavau dar vieną. Bandau susikaupti ir skaityti. Tai skubu. Tenka greitai atrašyti. Šalin patraukiu indelį su paskutinius garus spjaudančia sriuba. Kaip visada maistas nustumiamas į antrą planą. Paskui suskamba telefonas. Čia mama. Turėjom kalbėtis trumpai, bet kaip paprastai plepėjom gerą pusvalandį. Su mama galima valandų valandas kalbėtis. Ne kas dieną. Kas antrą.

Na štai. Sriuba visai atšalo. Bandant šaukštu pasemti rūškynių, mane pasiekė liūdna žinia. Zuikio stubos [1] neliko. Tiek to su rūškyniais. Vis dėlto ne tokie man šiandien skanūs.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl




[1] paslaptingas vaikystės išdykavimų namelis

Komentavimas negalimas.