Rudenį (1 dalis)

Visai aciduso langviau žmonės, kap nustoj lyc. Kiek užsilikusių darbų… Pergyveno, kas nespėj prieš šitų ilgų lietų nusikirsc javų, bulvių nukasc, o kas pasėj – tai vė graudzinosi, ba mirko sužaliavį rugiai, kvietrugiai. Užtai grybų kožna iki valios prisdėj žiemai visokiausių. Paskuciniai tai grūzdai, žalsvukės, kelmucai, baravykai, vištelės, žąsukės, turkai. Darži raikia nuiminėc, kokios užaugo daržovės. O dzaugsmas kad ir mažu bulvuki, mažu morkvuki, kokios užaugo. Gerai ciej mūs daržai. Savo vis ciek paprasto auginimo gardzausia ir sveikiausia. Alia ne mūs anūkucam. Jau jiej, kap sako, an baltos duonos augyci, ir jiem gardu daugiausia pirktas pienas, pirktos daržovės, jau gatavai pagamytos salotos ir viskas an gatavo. Visi skubinas, neturi kadu ir gamyc, o nuvejį krautuvėj ima nuo lancynos ir perka nežinia kadu gamytus ir su kokiais priedais valgius. Nu kų padarysim? Mažu kadu acitokės ir prisimys, kap maži valgė, ir apie tai nor papasakos saviem vaikam kiek nor…

Dabar vaiku paduok morkvukį apskustų graužč – fui, sako, o jau kručko tai net neminėk. O pamenu, kap seniau, prieš 50 metų, graužėm maži. Kručku plonų skūrukį nulupa ir grauži kampuki prisėdis, kad ausys klapsi. Kap gardu buvo! Bile būtų. Aš visadu jų sodzinu, man su vyru gardzi iš jų sruba – ir balcyta pienu, ir užkrosyta spirgucais. Vaikai mūs, kol maži, irgi valgė, o jau jų vaikai nei in burnų neima, net nenori ragauc. Ne dzyvas: šaimose po vieno, po du, ir valgo poniškiau, pirktus gatavus dalykus. Kam gamyc? O jau močutės išmislai, tai kam to raikia.

ruduo

Kasmet daug barštukų, morkvių ir kručkų pasodzinu, cik va šamet nedzideli kručkucai užaugo, o morkvės gali būc. Tai va intarkavau in blynukus ir anūkucus pavaišinau. O jau kvolina, o kad valgo. Tai kad da būtau nesakius. O kap pasakiau, kad užtai gardūs, ba morkvių intarkavau, tai susyk nustoj valgį. Ot vaikai prisiveža krapšus to nesveiko jiem gardumyno – čipsų. Man irgi duoda paragauc. O jau negardu! Jiem ir sakau: „Kap jūs galit valgyc tuos iš pokuco? Ca ciek chemijos ir nesveika. Kokias tynajus skonis?“ Nu o jiem pacinka, ir viskas, net nešnekėk, močute, ir tep nepaklausis.

Aš inpratus, kap mano močutė ir mama darė – in bulvinius blynukus ir net in mylcinius intarkuoju morkvukės, tai iškepa gelsvi, gražūs, nu ir gardūs. O in srubas inpjaustau dyniuko ar kabacko. Ba kiaušinių ne visadu sudeda vištos.

O kap seniau buvo? Kiaušinius mama rinko ir nešė parduoc, net gerai gaudavo, ir už tuos zlotus krautuvėj pirko, ko namie brokau: cukro ir ko nebuvo, žibalo, degtukų. Pavydėjau vaikam mokykloj: kap davinėj karštos arbatos mokytoja, tai aš da iš blėcinės kvortukės gėrau, o jau tokia mergaitė iš sciklinės, tai man vis gražu buvo žūrėc ir misnau – ot kadu mažu ir aš turėsiu. Va da vienų vaikų vis matėm, kap acineša usikąsc dzvi storas riekes, o tarpu jų, atrodė, vis šmotelis mėsos. O kas tadu turėj? Mažai kas. Duonos brokau, plutukes graužėm. Alia sykį, misnu, pasakytau, kad parodzyt, kap jam mama paruošus tų mėsukį. O jis sako: ca gi bulvinis blynas, mėsos jau mėnasį kap an akių nematis. O kitas vė an riekės storausios plėvukį mėsukės stūmdė. Acikanda daugiau duonos, o lašinukų pastumia toliau, kad ilgiau jaustų skonį. Sviesto jei patepa, tai viskas, o tep tai paci duona, ir tai gardu, kad cik jos būtų, kožnas žūrėj.

Menkai augo rugiai, kici javai, metus ir ilgiau šėrė penimį, kad cik storasni lašiniai būtų ir ilgiau valgytųsi. Jei Kalėdom skerdė, tai ir viskas, o dzidelių visur šaimynų, burnos alkanos. Kiek gali badauc? Reikėj kožnam pavalgyc. Bulvės daug atstojo. Pienas – jei pabalcina zacyrkas kiek tai, bile, o jei spyrgyta, tai irgi kur ne kur plaukioj spirgucis.

Va pasakysiu, kad nuspirkau ožkų. Ilgus metus laikėm kralikus ir buvo mėsukės, ir grožis, ir žolė, daržo atliekos jiem buvo skanu, gardu, cik jiej pernai nepasėj ir gaišc pradėj. Užtai ožkų turim ir melžam po du litrus pieno ryti ir vakari. Ir misnau, kad neišranki, kap taikėsi girdėc, tai viskų ėda ir neužsispyrus. O kur tau?! In dobilus pririšom, tai ratus išbraidzojo, o kap namo vesc in tvartelį, tadu griebiasi skabyc. Kap toj pasakoj, kur mergaitė ganė perdzien, o pamotė vakari klausė ožkelės, ar gerai priganė, tai toj: „Nei gėrau, nei valgiau. Aidama namo žolukės nusiskabiau ir vandenuko lašukų užgėrau iš lūgo.“ Tep ir su mūs užsispyrusiu ožku. Mėgsta padzovytos duonos plutukį. Kol grauža jų, tai raikia skubycis melžc, ba paskui jau nestovi, dairosi. O kap seniau, tai kiecus, sako, pas žmones ožkos ėdė, neišrankiavo, šakutes ir lapukus, ir viksvas, ko kici neėdė gyvuliai, tai ožka viskų ėdė. Taigi sakau – toki čėsai: ne cik vaikai, alia ir gyvūnai kitoki dabar nei seniau. Alia pristaiko prie visko. Va kad ir garniai: seniau an šaudzinių kluonų stogų jų lizdai buvo ir, kap perdengdzinėj žmonės skiedriniais, paskui statė naujus ir dengė blėtu, rodės, išnyks garniai. Alia kur tau! Insikėlė in jiem paruoštus ar nuo stogų nukeltus lizdus an stulpų. Raikia garnių, raikia ir kitų paukščų. Spalio 4 – tai šv. Pranciškaus dziena. Jis labai mylėjo paukštelius ir gyvius visus. Aš sodzinu specialiai saulogrįžų, kad paukštukam būtų, palieku ir šarmukšnių nenurinkus, ir saulogrįžų, tai kap pašąla – pas mani cik klega paukštukai. Kap gražu! Daug medelių pasodzinau, ir paukštukai lizdus veja. Alia kas metai jų mažau. Tokias buvo pakabytas kap an virvukės, supėsi lizdukas, alia po kiek tai metų jau išnyko paukštukai šiciej, o lizdukas susinaikino. An nendrių pernai matiau du lizdukus, o jau šamet tušči buvo. Gegutių šamet daug kukavo, ba jų padaugėj. Macyc, kici augina, o cikrų tėvų savus paukštukus toj besarmatė augdama išstumia ir juos apėda, tode mažu ir mažinasi kitokių paukštukų. Gervių pulkai lakia in šiltus kraštus trikampiu vis viena paskui kitų, kad langviau orų skyrc ir lėkc.

Mama ir močutė vis barė, kad nebaidzyc nei žvėrukų, nei paukštukų. Kap rikiavos vis in išlėkimų pulkai gervių ar laukinių žąsų, čėplių, tai žūrėjom in viršų, o jiej krykavo, ir rodės, kad nori, kad acisveikytum. Tep norėjos pamosikuoc ranku, alia kur tau. Tuoj barėsi. Pamenu, kap sakė: „Vaikai, nor nemojuokit, ba sugadzysit jiem tų trikampį, ir mislis, kad norit, kad neišlėktų, suks ratus aplinkui ir neišlėks in šiltus kraštus.“ Klausėm sanų žmonių ir kų jiej pasakojo, ir kap mokino. Mes išlydėdavom kožnų pulkų paukščų in šiltus kraštus. Mokėjom atpažyc, kur gervės lakia, kur čėplios. Garniai prieš išlėkimų rankasi pulkais an pievų, prieš kelionį prisgaudo gerai varlių ir pulkais suka ratus apie namus, tep kap norėtų, kad jiem pamojuotum, palydėtum.

(Bus daugiau)

Papasakojo Cilė Adukauskaitė-Grizevičienė

Užrašė Eugenija Pakutkienė

Komentavimas negalimas.