„Ramybė jums!“

    O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

  Lukas  Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

    Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.

Evangelija (Lk 24, 35–48)

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Žydrūnas Vabuolas

 Galime su pavydu skaityti šiandienos Evangeliją – Kristus pasirodo apaštalams kūnu, leidžia jiems prie jo prisiliesti, valgo jų akivaizdoje, atveria jų protą suprasti raštus… O kad taip mums aiškiai pasirodytų ir išsklaidytų visas abejones! O kad taip leistų galų gale suprasti visas Šventojo Rašto paslaptis! Tada jau nebeturėtume abejonių ir juo tikėtume… Tada visi juo tikėtų ir nebūtų netikinčiųjų, nebūtų tikėjimo skirtumų…

Jėzaus pasirodymas apaštalams iš tiesų yra labai žmogiškas, t. y. atitinkantis žmogaus asmenį. Jis paliečia visą žmogų: jo protą („atvėrė jų protą, kad suprastų raštus“), jo širdį („jie pradžiugo, išsigando, stebėjosi“) ir jo gyvenimą („jūs esate šių dalykų liudytojai“). Tik kai tikėjimas prasiskverbia į visą žmogų, jis yra brandus ir tikras.

Pirmiausia Jėzaus Prisikėlimas kalba mūsų protui. Protas tikėjimui yra būtinas, ypač mūsų pasaulyje, kai žmogus mokosi 20 ir daugiau metų, kad gautų bendrąjį išsilavinimą ir įgytų kokią nors profesiją, kad pasiruoštų gyvenimui. Tokiame pasaulyje, kur viskas apskaičiuojama ir išmatuojama, tikėjimas Prisikėlimu bandomas nustumti į neapibrėžtumo, prietarų sritį. „Tai, ko negalima įrodyti, nėra tikra“, – sakoma. Tačiau šiandienos Evangelija mums parodo, jog matyti Jėzų neužtenka, kad patikėtum jo Prisikėlimu. Apaštalai iš pradžių nesugebėjo tuo patikėti, nors jį aiškiai matė prieš save. Jie tarėsi matą dvasią. Tik kai Jėzus jiems atvėrė protą suprasti raštus, jie patikėjo. Todėl nereikia tikėtis apskaičiuoti Prisikėlimą ar jį kaip nors matematinėmis formulėmis įrodyti. Prisikėlimas mūsų žmogiškam protui yra per didelis įvykis, ir iki galo protas negali jo aprėpti. Protas turi būti „atvertas“, kad galėtų jį priimti ir suprasti.

Antra, Kristaus Prisikėlimas kalba taip pat mūsų jausmams. Natūralu, jog mokiniai patiria ir džiaugsmą, ir sumišimą savo prisikėlusio Mokytojo akivaizdoje. Ir atrodo, kad galų gale džiaugsmas nugali. Yra svarbu tikėti su giliu vidiniu džiaugsmu, su nuostaba. Nepakanka „žinoti apie Prisikėlimą“, – tai dar nėra tikėjimas. Mes žinome apie daugelį dalykų ir daugelį žmonių pasaulyje, dėl kurių mums nei šilta, nei šalta. Jeigu Kristus mums tikrai svarbus, džiaugiamės jo Prisikėlimu.

Galų gale tikėjimas Prisikėlimu paliečia ir mūsų gyvenimą. Kristus mus, kaip ir apaštalus, įpareigoja: jūs esate šių dalykų liudytojai! Taip, iš tiesų – kas tiki Prisikėlimu ir supranta jo svarbą, negali tylėti. Negali likti abejingas, jei kiti šios žinios negirdėjo, negali laikyti jos paslėpęs kaip žiburio po gaubtu. Nereikėtų, žinoma, tuoj pat skubėti visiems į gatves su Biblija vienoje rankoje ir kryžiumi kitoje tarsi į kokį kryžiaus žygį. Reikėtų pasistengti, kad mūsų gyvenimas spindėtų Prisikėlimu. Pirmiausia – kad protas jį suprastų ir priimtų ir kad būtume pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie mumyse gyvenančią viltį. Antra, kad nešiotumės savyje džiaugsmą dėl to, kad Kristus Prisikėlė, dėl to, kad mirtis nugalėta, dėl to, kad žmonėms dovanotas išganymas.

Tad nepavydėkime taip smarkiai apaštalams, kurie galėjo pamatyti Jėzų ir prie jo prisiliesti. Jiems prireikė tikrai ne mažiau tikėjimo, kad tai tikrai Jėzus Kristus, negu mums žiūrint į Ostiją ir ją valgant. Mes nesame labiau nuskriausti. Jeigu tik atversime savo protus ir širdis, tikrai ne kartą pamatysime Jėzų savo gyvenime: ar kenčiantį, ar prisikėlusį. Linkiu mums visiems jį kuo dažniau susitikti.

 

„Mažoji studija“

Komentavimas negalimas.