„Ramybė jums!“

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

JonasTai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!

Kaip mane siuntė Tėvas,

taip ir aš jus siunčiu“.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:

„Imkite Šventąją Dvasią.

Kam atleisite nuodėmes,

tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako:

„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Evangelija Jn 20, 19–31

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Ramunė Murauskaitė SJE

 Ir vėl: iš ko atpažįstame Viešpatį?

“Jėzus parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį”.

Kaip mane tai guodžia! Mane, žaizdotą, gyvenančią žaizdotame pasaulyje tarp žaizdotų žmonių. Kaip mane tai guodžia! Jėzus nepritrenkia savo mokinių savo šlove, galybe, savo pergalingu spindesiu. Jis parodo jiems rankas ir šoną, kur aiškiai matyti Jo žaizdos… Iš šių žaizdų mokiniai Jį ir atpažįsta. O tada keista yra jų reakcija: jie nepuola raudoti prie Jo žaizdų, o nudžiunga. Tomo troškimas toks pat – prisiliesti prie Viešpaties žaizdų. Žaizdų! Ir Jėzus mielai jam suteikia šią malonę.

Atpažinti Jėzų iš žaizdų…

Galvoju: kas šioje žinioje mane guodžia labiausiai? Ogi tai, kad Jėzaus žaizdos tapo Dievo šlovės ženklu. Kad visa tai, kas mane žeidė, žeidžia ir žeis, net ir tai, kai aš pati save žeidžiau, Dievo galybe gali tapti Jo šlovės ženklais. Mane guodžia net ir tai, kad šios žaizdos nebus panaikintos, nes kaip kitaip kiti mane atpažintų? Ir kaip aš kitus atpažinčiau?

Ir dar viena paguoda šiame skaitiny: Jėzaus žaizdos man liudija, kokie mes, žaizdoti, Jam esame brangūs, ir koks didis yra Jo troškimas ir toliau būti vienu iš mūsų. Tikiu Jėzų prisikėlusį ir gyvenantį tarp mūsų. Regiu Jį žaizdotuose žmonėse, kuriuos kasdien sutinku.

 Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


− 2 = nulis

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>