Raktažolė – raktas į vaikystės prisiminimus

Kaip nustebau laukuose pamačiusi šitą gėlę… Raktažolė – viena gražiausių mano vaikystės pavasarinių gėlių!

raktazole1

Raktažolė

Atsimenu, augdami kaime lakstydavom po pievas, miškus, landžiodavom pabaliais, apeidavom beveik visą Alno ežerą, išbraidžiodavom Alnos pakrantes iki kaimyninio kaimo ribų… Buvo be galo įdomu, bet ir pavojinga – vandens gelmės ir pelkių klampynės, miškų tankmės pražūtingos. Tos vietos kvepėjo įvairiausiom žolėm, viliojo paslaptingumu ir neprieinamumu. Mes, vaikai, buvome suaugusiųjų prigrasinti, be to, ir patys intuityviai jautėme, kurios ribos peržengti nevalia.

upe

Alnos upė Aradnykuose. Dešinėje stovėjo Sulžinskų namelis

 

IMG_20190430_130605

Baltažiedė notrelė – „dzirgėłukė“

Apie žolynus mums pasakojo senutėlė teta-močiutė, beveik visą gyvenimą praleidusi Aradnykuose, mažame baltame namelyje prie upės (į jį reikėjo kopti gana stačiais, bent man, kaip vaikui, taip atrodė, mediniais laiptukais, todėl jis buvo panašus į trobelę ant vištos kojos). Ne tik namelis, bet ir pati teta buvo lyg iš pasakos: sulysusi, išdžiūvusi, su ilgu sijonu, pasmakrėje užsirišusi šviesią prūsinukę. Visada mėgdavom pas ją nueiti. Gera buvo vasaros kaitroje įlįsti į aslos vėsuma alsuojančią virtuvę ir pasėdėti prie stalo ant „uslano“. Teta tuoj nuskubėdavo į kitą namelio galą ir atnešdavo mums kokį skanų sausainį ar saldainį. Ji pati įsitaisydavo ant senos molinės, kalkėmis baltai nudažytos krosnies ir, monotoniškai linguodama pirmyn atgal, pasakodavo senovės istorijas. Daug pasakodavo ir apie žoles – apie vaistažoles ir apie tas nuodingąsias. Dėl to mes žinojom, kurias žoleles galima rinkti ar jas ragauti, o kurių reikia iš tolo vengti, nes suvalgius šunuogę arba kokią kitą nuodingą žolę – tuoj ims „augti ragai, kanopos, susuks vidurius“ ar dar kas nors baisesnio nutiks… Mūsų vaizduotei to pakakdavo, todėl „blogų“ žolių mes neliesdavom. Tačiau labai mėgdavom „baltas dzirgėłukes“ (baltažiedė notrelė), ištraukdavom žiedelius ir iščiulpdavom saldų nektarą. Šito išmokė mus teta-močiutė. 

Beje, su „dzirgėłukėm“ ir kitom „žołėm“ bendraudavom visą vasarą. Atostogų metu netinginiavom – rinkome pienes, liepukus (liepžiedžius), kraujažoles, perluotį, minėtąsias „dzirgėlukes“, asiūklius, pelkinę vingiorykštę (iš lenkų kalbos vadinamą „pažidlu“), ramunėles  ir daug kitų vaistažolių. Džiovinome jas, svėrėme. Išdžiovintos vaistažolės tapdavo lengvutės, todėl reikėdavo jų pririnkti daug, kad būtų kiek pelno. O kai buvo paruoštas atitinkamas kiekis – tėvai nuveždavo jas į supirkimo punktą Seinuose. Už uždirbtus pinigus įsigydavom sąsiuvinių ir kitų dalykų naujiesiems mokslo metams, o jei kiek likdavo – pirkdavom kokį išsvajotą daiktą.

Gaila, kad šiandien kaimo laukai tokie sukultūrinti, ir kad nėra nei kur, nei kam rinkti žolelių. Dabar vaikai suranda kitokių užsiėmimų… Laimė, yra ekologinių ūkių, kurie laukuose nevartoja pesticidų ar cheminių trąšų ir tokiu būdu atgaivina natūralią ekosistemą. Vėl galima kur ne kur pamatyti margaspalvę pievą, išgirsti kaskart daugiau paukščių… nors tikriausiai to per maža, kad sugrįžtų vaistažolėmis kvepiantis kaimas, kurį atsimenu iš vaikystės.

Apie mano atostogas ir gyvenimą kaime retkarčiais pasakoju savo dukroms. Ir jos man pavydi to lakstymo paežere, paupiu, pamiške… ir gali tik įsivaizduoti vieną mano šviesesnių vaikystės prisiminimų (beje, vaikystėje, tai atrodė taip įprasta, kad net neįdomu):

Karvių melžimas margaspalvėje pievoje vakarop, saulei leidžiantis. Pasklinda šilto, vaistažolėmis saldaus pieno kvapas. Čia pat, laukuose, į baltą putą įmerkiam nuskintos pienės stiebą-vamzdelį ir gurkšnojam šiltą pienelį tiesiai iš kibiro. Prie to paties kibiro sukiojas ir kelios mūsų katės. Jei tik paliksi be priežiūros – tuoj jos, vietoj pienės vamzdelių, į tą baltą putą sukiš savo snukelius – joms šiltas pienas irgi kaip bitėms medus…

Božena Bobinienė, punskas.pl

 

 

Komentavimas negalimas.