Punsko valsčiaus 100-mečiui (2/4). Sunki pradžia

1918 m. lapkričio 15 d. mitinge įkuriamas lietuviškas Punsko valsčius.

Punską aplanko „aspanka“ (gripo epidemija). Daug žmonių suserga, bet miršta daugiausia jauni. Kitų metų pradžioje liga pasikartoja su visomis savo baisiomis pasekmėmis. Punsko bažnyčioje kasdien pašarvota 18 lavonų. Nėra kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su šv. Sakramentu. Dekanas kun. Motiejus Simonaitis, baisiai nusiminęs, ragina žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per 2 mėnesius Punskas netenka per 360 žmonių. Išmiršta ištisos parapijos šeimos. Nėra kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti. Smalėnų parapijoje kunigas užsikrečia liga nuo sergančiojo ir miršta. „Aspanka“ suserga ir Kazimieras Mielkus su žmona. Po pusantro mėnesio kovos, Apvaizdai globojant, pasveiksta.

punskas1

1919 m. sausio 1 d. Punsko valsčiuje vyksta Krikščionių demokratų partijos narių susirinkimas. Punskiečiai įgalioja Antaną Sendą iš Senųjų Alksnėnų kaimo vykti į Marijampolę. Kitądien 5 valandą ryto jis išvažiuoja važeliu valsčiaus reikalais į apskrities centrą. Rogiakelis geras… Laimingai sugrįžta 7 valandą vakaro. Namie randa nelaimę. Tėvas, bandydamas šauti iš revolverio, baisiai susižeidęs akį.

K. Mielkus su A. Senda

K. Mielkus su A. Senda

Daktaras, atvežtas iš Punsko, apriša, pataria vežti Marijampolėn pas daktarą Mickų operacijai. Marijampolės apskrities komitetas šaukia rytdienai visus valsčiaus įgaliotinius. Sausio 3 d., atkeliavus Pacenkai, Tadaravičiui ir Žukauskui, Antanas Senda aprengia tėvą, sodina į vežimą ir veža. Laimingai pasiekia Marijampolę. Tėvą palieka pas daktarą Mickų ir skuba į Krikščionių demokratų partijos posėdį. Sugrįžę per Tris karalius organizuoja Punske Krikščionių demokratų partijos susirinkimą. Sausio 8 d. Antano Sendos brolis Augustas išeina pėsčias į Marijampolę pažiūrėti tėvo. Vakare ateina laiškas iš Marijampolės: „Tėvas miršta“… Tą pačią dieną renkasi Punsko valsčiaus laikinoji taryba. Žmonės reiškia nepasitenkinimą mokytojo Andriaus Baltrukonio darbu ir prašo jį perkelti į Giluišių mokyklą. 1919 m. vasario 7 d. valsčiaus taryba (jau ne laikinoji) priima sprendimą į Punską atkelti mokytoją Simoną Vaznelį. Tų pačių metų vasario 20 d. nutarime taryba praneša visuomenei, kad Punske nepageidautini mokytojai Baltrukonis, Markevičius bei visi jų šalininkai. Konstatuojama, kad čia mokinių yra daug, o būtų dar daugiau. Todėl reikalingi tokie atsakingi mokytojai kaip Simonas Vaznelis.

Viršaitis kreipia­si į ūki­nin­kus, prašydamas registruoti „atliekamus“ gy­vu­lius, kad reikalui esant būtų galima iš ap­skri­ties atsiųsti trans­por­tą. (Tai ne­bu­vo prie­vo­lė. Lietuva už gy­vu­lius mo­kė­jo, bet tuoj po karo pinigai didelės vertės neturėjo.) P. Pacenkai nepavyksta rasti daug „atliekamų“ gyvulių. Kaimai po Pirmojo pasaulinio karo yra nualinti, ir kaimiečiai patys skurdą kenčia. Punsko krašto gy­ven­to­jai ir vals­čiaus administracija ži­no, kad Ožkinių kaimo Mac­ke­vi­čiaus (Mackiewicz) dvare­ly yra didelis bu­lius. Vals­čius ­išsiun­čia du įga­lio­tus žmo­nes jo pirk­ti, bet ten šeimininkaujanti Ma­nė (Mania) jo ne­par­duoda. Vals­čiaus valdybos įsa­ky­mu (su viršaičio įga­lio­ji­mu) nueina ke­li žmo­nės su po­li­ci­ja ir bu­lių paima. Ne­kon­fis­kuoja – su­mo­ka už jį pi­ni­gus. Su­ži­no­ję apie tai Manės bro­liai, aukšto rango Lenkijos valdininkai ir karininkai, la­bai įšir­sta ant lietuvių. (Žmo­nės vė­liau juokavo, kad jei­gu tuomet lie­tu­viai būtų nepaėmę Mac­ke­vi­čiaus bu­liaus, Puns­ko kraš­tas gal ir šian­dien bū­tų Lie­tu­voj.)

pacenka2

1919 m. Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė s­kel­bia jau­nų vy­rų mo­bi­li­za­ci­ją. Šau­kia­mi į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę 1897 ir 1898 me­tais gi­mę jaunuoliai. Ki­ti vy­rai, pa­si­li­kę na­muo­se, stoja į Šau­lių są­jun­gą, kuri yra or­ga­ni­zuo­ja­ma taip pat Puns­ko ir Seinų krašte. Valsčiaus viršaitis ragina lietuvius stoti į savanorių gretas, eiti ginti tėvynės. Per 150 vyrų užsirašo į Lietuvos savanorius. Eina kariauti Vaičiuliškių vyrai, viršaičio brolis Juozas, Vin­cas Bur­bu­lis iš Tra­kiš­kių, Kas­tan­tas Vai­čiu­lis ir Pet­ras Di­džiu­lis iš Ož­ki­nių, Jo­nas Ko­mi­čius iš Puns­ko, Do­mi­ny­kas Kuo­sa, Jur­gis Stas­ke­vi­čius ir Juo­zas Sta­ne­lis iš Vai­ta­kie­mio, Pet­ras Lu­ka­še­vi­čius ir Pet­ras Ra­bi­kaus­kas iš Ši­lai­nės, Mu­ri­nas iš Agur­kių, Pauliu­ko­nis iš Vai­čiu­liš­kių, Ži­lin­skas iš Puns­ko, trys broliai Griškevičiai, Jonas Varaška, Slovikas, Žemaitis ir kiti.

Aiškus punskiečių pasisakymas už Lietuvą nepatinka Šaltėnų, Žabariškės, Seivų, Pelelių, Ožkinių, Sožalkų ir kitų dvarelių lenkų dvarininkams. Jų savininkai ar giminės yra aukšti lenkų pareigūnai arba karininkai kaip minėtas Ožkinių dvaro savininkas, Suvalkų sutarties signataras pulkininkas Mackevičius.

Punskiečiai, nespėję gerai pasidžiaugti nepriklausomybe, išgyvena smūgį. 1919 m. vasarą lenkai užima Seiniją. Didelė dalis Punsko parapijos lieka anapus Lietuvos. Neilgam. Apie rugpjūčio vidurį Lietuvos kariuomenė Punską atsiima. Žmonių džiaugsmui nėra galo. Miestelyje šaukiamas mitingas, į kurį atvyksta ir Lietuvos Vyriausybės Ministrų kabineto pirmininkas My­ko­las Šle­že­vi­čius. (1919 m. rugpjūčio 19 d. jis buvo apsilankęs Seinuose.) Ministras pirmininkas, atsistojęs ant kun. Simono Norkaus statyto namo priebučio, į minią prabyla:

– Brangūs dzūkai, Lietuvos dukros ir seserys! Dzūkų kampelyje yra narsiausi lietuviai ir jie už savo kraštą pasiryžę viską paaukoti. Čia nėra skirtumų tarp partijų, nėra tų, kurie mato skirtumą tarp savų brolių lietuvių. Čia visi, kurių plaka lietuvio širdis, yra vienas kūnas ir viena siela, ir sunku čia bus išgyventi priešininkui. Šiandien atėjome visam pasauliui pasakyti, kad Punskas yra tikrai Lietuva, kad Lietuvos valdžia yra jūsų valdžia, kad jos atstovus gerbiate ir jokios kitos valdžios nepripažįstate.

Keletą dienų po Lietuvos ministro pirmininko apsilankymo Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka varto laikraščio puslapius. Jis atsisuka į sekretorių ir taria:

– Klausyk, ką rašo „Lietuva“: „Buvo rengiamas 1919 m. rugpjūčio 24 d. mitingas Seinuose. Užėję į štabą patyrėm, jog Seinuose lenkai organizavosi nuo seniai ir rėmė sukilimą, bet mūsų valdžia jokių priemonių nesiėmė. Rugpjūčio 22 naktį mūsų žvalgybą užpuolė sukilėliai lenkai. Mūsų žvalgyba užpuolimą sulaikė ir pareikalavo pagalbos iš Seinų. Iš viso Seinuose buvo apie 25 kareivius ir 15 valdininkų; į kovą stojo apie 40 žmonių. Sukilę buvo 4 ar 5 šimtai, jie buvo gerai apginkluoti, turėjo šautuvų, šovinių ir granatų pakankamai. Mūsiškiai tvarkingai kaudamies traukėsi iki Seinų. Seinuose taip pat buvo kova, bet ir iš ten turėjom pasitraukt. Paskutinis pasitraukė apskrities viršininkas Antanas Kubilius, kuris taip pat dalyvavo kovose. Patyrę tai mūsiškiai manė eiti į Lazdijus, bet sužinoję, jog ir jie lenkų paimti, patraukė į Rudaminą. Seinuose mūsų žuvo 4, sukilėlių apie 60 žmonių. Mūsiškiai, besitraukdami iš Seinų į Rudaminą, gavo pagalbos iš vietos žmonių partizanų ir puolė Lazdijus. Kovoj, pirmi ėjo vietos žmonės – partizanai. Kova tęsėsi vieną valandą ir Lazdijai buvo paimti. Iš mūsų nieks nežuvo, nuostolių taip pat nebuvo, sukilėlių žuvo vienas. Lenkai valdė Lazdijus 12 valandų. Sukilėliai, paėmus mums Lazdijus, traukėsi su šeimomis, tėvais, motinomis į Seinus. Besitraukiančius sukilėlius užpuldinėjo vietos žmonės su akmenais, basliais ir t. t., ir turėjo traukdami lenktis kaimų…“

Lietuvos savanoriai Seinuose

Lietuvos savanoriai Seinuose

– Įdomu, – vartydamas kito „Lietuvos“ numerio puslapius atsiliepia valsčiaus sekretorius Lapinskas. – O čia rašoma apie Lietuvos ministro pirmininko M. Šleževičiaus apsilankymą Seinuose. Paklausyk: „Privažiavęs prie vartų, automobilis sustojo, ir praėjęs pro mūsų karžygius kareivius gerbiamas mūsų svečias drauge su visa minia pėsčias ėjo per visą aikštę tarybos namų link, kur iškilminga ir karšta prakalba pasveikino susirinkusius, o tūkstančiai žmonių atsidėkojo jam galingu „valio“. Neapsakomas džiaugsmas pripildė visų širdis. Tiek jaunų, tiek senų akyse byrėjo ašaros. Viena apie 80 metų senutė, nubraukusi ašaras, prabilo: „Taip džiaugiuosi, kad ir man Dzievulis davė pamatyti savo šalies karalių“. Ir pasipylė iš visų mūsų apskrities kraštų, miestų, miestelių, kaimų, mokslo įstaigų, įvairių organizacijų ir draugijų atstovai – ne tik lietuviai, bet ir žydų. Ir dėjo prašymus, kad neatskirtų Seinų miesto ir apskrities nuo tėvynės Lietuvos, kad neduotų šalies pavergti lenkams [...]. Gerbiamas svečias kiekvieno atstovo protestą ir pasisakymą sveikino prakalba. O kokie tvirti ir galingi yra protestai, kai matai, kad tai yra tikras žmonių balsas, tos šalies gyventojų, tos Šventos Žemės, kur nuo amžių jų tėvai savo prakaitu ir krauju ją laistė. [...] Triukšmingu savo „valio“ minia sveikino atsilankiusį gerbiamą svečią ministerijų pirmininką, Lietuvos valstybės prezidentą ir visą mūsų valdžią, mūsų narsiąją kariuomenę, kuri taip drąsiai gina mūsų motiną, tėvą [...]. Vakare Seinų miesto ir apskrities įvairių draugijų pirmininkai ir valdininkai buvo pakviesti kartu su ministru pirmininku į vietos komendantūrą, kur komendantas ir apskrities viršininkas iškėlė iškilmingą vakarą.“

– O apie Punską nėra? – paklausia Pacenka.

– Ne.

– Girdėjau, kad anglų valdžia yra dėl Seinų ir Punsko nusistačiusi Lietuvos naudai. Prancūzų misijos vadas Rebou ̀is po kieto pasikalbėjimo sutikęs ir prižadėjęs tuojau pranešti savo valdžiai, kad dabartinė demarkacijos linija lietuviams reikalaujant bus atkelta ant Augustavo kanalo, ir taip pasibaigs vargai.

Pacenka suvokia, kokia nestabili yra tarp­tau­ti­nė padėtis. Tau­tų Są­jun­gos ko­mi­si­ja, kuriai pirmininkavo ang­lų lor­das Ke­rzo­nas, nutiesia tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vadinamąją Ke­rzo­no liniją, pagal kurią Su­val­kų kraš­tas paliekamas Lie­tu­vai. Len­kai, ne­pa­ten­kin­ti tokia padėtimi, reikalauja kitos ko­mi­si­jos. Antrajai vadovauja Pran­cū­zi­jos ge­ne­ro­las Fo­šas. Ko­mi­si­jos su­dė­tyje yra Ita­li­jos delegatas, Lie­tu­vos de­le­ga­tas bei len­kų pulkininkas Mac­ke­vi­čius. (Jo tė­vas tu­rė­jo nu­si­pir­kęs Ož­ki­nių kai­me iš Or­ža­kaus­ko ir Ši­mans­kio ne­di­de­lį, apie 300 mar­gų, dvarelį. Vi­si trys jo sū­nūs bu­vo aukš­ti len­kų vals­ty­bės val­di­nin­kai. Vy­riau­sias sū­nus bu­vęs šalies veterinarijos gydytojas, ant­ras – mi­nė­tas lenkų kariuomenės ge­ne­ro­las, o jau­niau­sias – šalies eže­rų ir žu­vų prižiūrėtojas. Kai Punskas pasiskelbė priklausąs Lietuvai, Mac­ke­vi­čiaus sū­nūs į Ožkinius ne­at­va­ži­nė­jo. Dvare­ly gy­ve­no tik jų se­suo Ma­nė, nes tė­vas jau bu­vo mi­ręs.) Fo­šas buvo len­kams pa­lan­kus. 1919 m. liepos 27 d. siena nustatoma ten, kur pageidauja len­kų pulkininkas Mac­ke­vi­čius, 3–4 km nuo Punsko. Ji eina per gry­nai lie­tu­viš­kus kai­mus – Va­lin­čius, Bu­ro­kus, Alk­snė­nus, Gi­lui­šius ir ki­tus. Ne vie­nam ūki­nin­kui kerta kie­mą. Vie­ni tro­be­siai pasilieka Lie­tu­voje, ki­ti Len­ki­joje.

1919 m. rugsėjo 7 d. Petras Pacenka dalyvauja Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavime Lazdijuose. Visi delegatai, atvykę iš užimtų ir neužimtų kraštų, nepaprastai susijaudinę. Vakar „pietų fronte“ buvo nutiesta demarkacijos linija, kuri nuo Lietuvos atplėšė Suvalkijos lietuviškus kaimus, o šiandien 6 valandą ryto lenkų kariuomenės vyriausiojo karo vado įsakymu kraštas užimtas lenkų. Lietuvos kariuomenė pasitraukė be mūšio.

Į susirinkusiuosius kreipiasi suvažiavimo pirmininkas S. Tijūnaitis:

– Seinai yra Dzūkijos kultūros ir ekonomikos centras, atsigavimo židinys, be kurio Lietuva negali gyventi. Seinų apylinkės yra grynai lietuvių gyvenamos, kur retas ir lenkų kalbą moka. Ir jie, to krašto gyventojai, yra griežtai nusiteikę prieš lenkus, kurie be smarkių represijų, žudynių, trėmimų ir persekiojimų nieku būdu negalės šio krašto valdyti. Seinuose lenkai uždarė berniukų ir merginų gimnazijas, kuriose mokėsi 223 moksleiviai, išvaikė našlaičių prieglaudą, atėmė ir sunaikino jos turtą. Kunigų seminariją, kurioje visad maža lenkų dalelė būdavo (paskutiniais metais vos vienas lenkas tebuvo), taip pat norės uždaryti. Nustos veikusios lietuvių pradžios mokyklos Seinuose, Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Klevuose, Ramoniškėje, Dusnyčioje, Burbiškiuose, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Giluišiuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, Senuosiuose Ramonuose ir kitose vietovėse.

Po jo balso prašo Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. Jis graudžiais žodžiais išsako punskiečių nusiminimą dėl grynai lietuviško valsčiaus praradimo, išreiškia didelį gyventojų pasiryžimą nepasiduoti, apgailestauja, kad Lietuvos valdžia į Punsko apsaugos reikalą žiūri pro pirštus.

Seimelis, apsvarstęs demarkacinės linijos pasekmes, priima rezoliuciją, kurioje reiškiamas protestas Lietuvos valdžiai, kad ji be kovos atidavė lenkams pusę dabartinės Seinų apskrities su Seinais ir Punsku. Reikalaujama, kol nebus atgautas kraštas, sudaryti taikos sutartį su bolševikais ir visas pajėgas permesti į „lenkų frontą“ bei nedelsiant visoje Lietuvoje paskelbti visuotinę mobilizaciją.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

vienas komentaras Punsko valsčiaus 100-mečiui (2/4). Sunki pradžia;

  1. Viktoras sako:

    Išties Gerb.S.Birgelis teikia labai įdomią ir plačią Punsko-Seinų -Suvalkų krašto istorinių įvykių pasakojimą, -ačiū Jam. Norėčiau priminti,kad ,,Fošo „linijos /sienos/ nustatymo vadovas – Prancūzijos maršalas Foch, nuo 1918m.Sąjungininkų karinių pajėgų vadas- buvo didysis Lenkijos užtarėjas ir gerbėjas, brėžiant sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos kontūrus savo būstinės vietą pasirinko Alnukų / Hołny Mejera/ dvarą,kurio savininkas lenkas ruošdavo šios Tautų Sąjungos komisijos vadovui ir jo grupei iškilmingus ir ,,poniškus“ pietus bei pokylius.Tad, minėtos siena buvo nustatotoma tenkinant vietinių apylinkių lenkų dvarininkų pageidavimus.Antra,- teko garbė 1986 m.Čikagoje sutikti senyvo amžiaus garbingą lietuvį -pavardė Senda-, kuris 1918-1920m.Seinuose tarnavo lietuviškos policijos dalinyje ir šiek tiek papasokojo apie to laikmečio įvykius Seinuose ir apylinkėje.