Prieblandoje

Nejauku pasidaro vakarais. Dienos pilkšvą šviesą greitai pakeičia ankstyvas nakties šešėlis, atsitempdamas iš paskos drėgną rūką. Būna, kad naktis apsišviečia mėnulio šviesa ir gražiai nuskaidrina kiemo akmenukus. Betgi tokiu laiku nelabai kur išeisi. Tenka laukti rytojaus (kuris niekuo nesiskiria nuo šiandienos).

Foto: http://anmysite.com/top/candle-flame-cup-evening.html

Foto: http://anmysite.com/top/candle-flame-cup-evening.html

Spalio pradžia. Būdavo gražių rudens pradžios dienų, kurias leisdavome gryname ore sugrįžę iš mokyklos. Ar ir jums susidaro toks įspūdis, kad seniau viskas buvo kitaip, lyg geriau, gražiau ir maloniau? Turbūt natūralu, kad pasibeldusi į suaugusiojo širdį vaikystė priverčia į praeitį žiūrėti per žymiai gražesnius akinius. Galima padaryti eksperimentą. Prisiminkite savo jaunas dienas. Kaip buvo? Argi ne smagiau būdavo ilgais rudens vakarais sėdėti prie žvakės (nežinau, kaip pas jus, bet pas mus labai dažnai dingdavo elektra). Mūsų namai persikeldavo mažiausiai keliais dešimtmečiais atgal, kai nebuvo nei šviesos, nei interneto. Nuobodžiavome? Tai jau tikrai ne! Tiesą pasakius, smagu būdavo prieblandoje. Tai buvo mūsų šeimos laikas, kai nieko nelaukę traukdavome iš po virtuvinio stalo kortas. Žaidėjų skaičius keisdavosi, bet dažniausiai kortuodavome trise su seneliu. Tuo metu mama užsiimdavo kuo nors virtuvėje, turbūt prie žvakės ką nors siūdavo arba ardydavo, tėtis kartais sėdėdavo šalia ir mums padėdavo nugalėti senelį arba eidavo į miegamąjį pailsėti, o močiutė šalia virtuvės esančiame kambaryje poteriaudavo. Virtuvė, tai buvo viso mūsų gyvenimo centras. Joje tokiais vakarais jausdavomės saugiausiai. O jeigu užsimanydavome ko nors pasiimti iš kito kambario, tuomet kelionė neįvykdavo. Be šansų. Ogi neduokdie kas nors pačiups iš po kampo juodumos! Oi, kaip bijodavome judėti tamsoje. Sunku papasakoti, kiek tuo metu baimės nešiojomės ant pečių. Ne tik patys vaikai visko prisigalvodavome. Senelis buvo tikras įvairių pasakojimų kūrėjas. Neieškodavo kišenėje pasakų ir visokiausių istorijų, kuriose būtinai atsirasdavo vilkai, velniai, baltos panelės arba berankiai. Berankiais jis vadindavo vaiduoklius. Lig šiai dienai negaliu atsižavėti tuo pavadinimu. O kad būtų mums dar smagiau, būtinai toks berankis ateidavo tuomet, kai nebūdavo namuose elektros šviesos. Dažniausiai jis tyliai atverdavo duris. Žinoma, amžinai nesutaisytas. Tikėjome berankiu? O kaipgi! Kitaip ir būti negalėjo. Taip atrodydavo mūsų šeimos ir berankio nejaukia rudens tamsa apglėbtų namų vakarai. Bet tada vis tiek buvo maloniau vakaroti, o jeigu ne vakaroti, tai šiltas rudens dienas leisti geltonų lapų kūgiuose.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.