Povilo Matulevičiaus piramidė

Tuoj už Punsko ribų, Kreivėnų kaimo link, ties Kreivėnų Venslauskų sodyba, stovi tašytas granito paminklinis akmuo – šešiakampė piramidė. Tai Kreivėnų gyventojų atminimas, skirtas šio krašto knygnešiui Povilui Matulevičiui. Piramidės istorija intriguojanti ir įdomi.

Tuoj po Stalino mirties atgijo Punsko krašto lietuvių kultūrinis gyvenimas. Pirmi „atbudo“ Ožkinių, o po jų Kreivėnų kaimo gyventojai. Pastariesiems vadovavo iš Gdynės karinio laivo atvykęs buvęs jūreivis Petras Rolofas su motina Zofija Hofneriene. 1955 m. Kreivėnų kaimo jaunimas, susibūręs į „Sūduvos“ dramos būrelį, nusprendė pagerbti savo kraštiečio knygnešio P. Matulevičiaus atminimą. Sklypą būsimam paminklui skyrė ūkininkas Petras Venslauskas. Jame turėjo iškilti akmeninis paminklas – viena iš P. Matulevičiaus tašytų šešiakampių piramidžių. Kaip pasakoja Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Grigutis, tuometis Punsko parapijos klebonas kun. Kaminskas (aršus lenkas) sutiko, kad daug dešimtmečių kapinių raizgyne gulėjusi 2,8 metro ilgio piramidė būtų pastatyta ties Kreivėnų Venslauskų sodyba. Tik iškėlė sąlygą, kad ant jos būtų uždėtas geležinis kryžius. Jei padarysite kitaip, paduosiu į teismą, – grasinęs klebonas.

Piramidei kryžių nukalė Ožkinių kaimo kalviai Valinčiai. Metalinę paminklinę lentą su užrašu Liaudies švietėjui Povilui Matulevičiui (1840–1929). Dėkingi tautiečiai. 1956. Kreivėnai. „Sūduva“ išliejo Lietuvoje tuometinio Kauno politechnikos instituto studentai. Per sieną nelegaliai ją pervežė mokytojas Antanas Valinčius.

Ant bronzinės lentos buvo užrašyta: „Liaudies švietėjui, knygnešiui Povilui Matulevičiui – 1840–1929 – dėkingi tautiečiai. Kreivėnai „Sūduva” 1956″.

Yra išlikę keletas pasakojimų, aiškinančių, kodėl memorialinė lenta prie Matulevičiaus nutašytos piramidės niekada nebuvo pritvirtinta.

Pirmas pasakojimas. Kunigas Kaminskas sužinojęs, kad Kreivėnų kaimo gyventojai ketina prie piramidės tvirtinti kažkokią lietuvišką, nieko bendra su tikėjimu neturinčią lentą, nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paminklą pašventinti. Pašventinus jo jau nebūtų galima nei kalti, nei gręžti. Apie šį kunigo sumanymą sužinoję kreivėniškiai pasiryžo neprileisti kunigo prie paminklo. Vargais negalais (atrodo, buvo net susistumdyta) paminklas buvo pašventintas. Gręžti pašventintą akmenį buvo nekatalikiška. Lenta keliems dešimtmečiams nukeliavo į ūkininko Petro Venslausko klėtį. Kunigas klebonas bandė dar grasinti kaimiečiams: jei bandysią tvirtinti lentą, jis apie tai pranešiąs saugumui.

Antrą pasakojimą pateikia Algis Uzdila straipsnyje „Kovotojai be ginklo“ (Aušra, 2008, nr. 5): saugumas suuostė, kad čia kažkas daroma slapto, ir ėmė lentos ieškoti. Nerado, o be įkalčio nebuvo kaip ir teisti kaltininkų, nors uosteliauta gan arti. Išgulėjo ji žmonių slapstoma ne vienus metus, kol pagaliau atėjo politinio atšylio metai, ir ji buvo pritvirtinta visai prie kito akmens, pastatyto Kreivėnų kaimo kryžkelėje.

Abu pasakojimai atrodo patikimi ir, mano manymu, vienas kitą papildo, paaiškina, kodėl politinio atšylio metais (1979) lentos nebandyta tvirtinti ten, kur buvo numatyta.

Po dvidešimt kelerių metų bronzinė lenta buvo pritvirtinta prie Punsko krašto knygnešio Povilo Matulevičiaus paminklo, kuris stovi kaimo kryžkelėje, pusė kilometro už Punsko.

Kreivėnų gyventojai prie piramidės

Kreivėnų gyventojai prie piramidės

Apie paminklo šventinimą JAV  žurnaliste Salomėja Narkeliūnaitė rašė:  „[...] Pasirodo, tai buvo pereitų metų rudenį, kai Punske dar tebevirė kova už lietuvišką kleboną. Tuo metu parapiją dar valdė lenkas klebonas Kaminskis, kuris stebėjo, kaip tą kryžių (paminklą – red.) lietuviai statė ir kai jau jį pastatė, jis ėmė nekantrauti, kad jie delsia su šventinimu. Taip pat buvo girdėjęs, kad prie to kryžiaus būsianti ir paminklinė lenta. Tai kol dar tos lentos nebuvo ir kol dar nebuvo paskirtas lietuvis klebonas (jau tada buvo kalbų, kad toks lietuvis klebonas veikiai turėjo būti atsiųstas), parapijos galva Kaminski nutarė pats, neprašytas, tą kryžių pašventinti. Įsakęs savo vikarui (Henryk Kwaterski – red.) kartu su juo eiti, pasiėmę į portfelius kamžą ir švęsto vandens su krapylu, kunigai išžygiavo iš klebonijos Kreivėnų link.

Bet ta jų kelionė tapo tuojau pat pastebėta ir ji atrodė vietos žmonėms įtartina. Tuojau pat, kai tik kunigai atsirado prie kryžiaus, tenai jau buvo susirinkęs ir kreivėniškių vyrų būrelis. Vyrai pradžioje tik nujautę, o paskui jau ir pamatę klebono tikslą, ėmė mandagiai jam aiškinti, o paskui ir ginčytis, teigdami, kad jis sauvališkai neturi teisės to kryžiaus šventinti.

Kai jau argumentai nepadėjo, o klebonas rengėsi kryžių šventinti, ūkininkas Uzdila, matydamas, kad žodžiai neveikia, atsistojo prieš kleboną ir savo rankas į viršų iškėlęs bandė kryžių užstoti. Ir tada klebonas Kaminski, vis dar ginčydamasis su vyru, pro jo rankas, keturiais mostais kryžių pakrapijo, o sau nelyginant ritmiškai padėdamas krapyti:

– Co ty tam vieš Uzdilo! (Ką tu ten žinai, Uzdila). Atseit, klebonas žinojęs reikalą geriau…

[…] Taip ir dabar, kai buvome sustoję prie to kryžiaus, dar tos lentos nebuvo. Kaip vėliau teko išgirsti, ir pats klebonas paskui buvo susirūpinęs, kad jam lietuviai neiškeltų bylos už tai, kad jisai savavališkai pašventinęs ,,kultūros paminklą”. Pagal esamus krašto įstatymus klebonas galėtų už tai būti nubaustas. Tačiau bylos jam niekas nekėlė, o kad taip buvo kalbama, tai tik bendro spaudimo labui.”

(Salomėja Narkeliūnaitė, „Už kilometro bokštai, o už tų bokštų – Lietuva“, „Darbininkas“ Nr. 3, 1958 07 15)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

 

 

 

 

Komentavimas negalimas.