Po perkūnais!

Su pavasaru, žmonės! Kas buvot, kas nebuvot šitam mūs kampi, tas žino, matė ir girdėjo, kap neseniai visuose galuose graudė ir žaibavo. Kažkap šymėt labai insidėmėjau pyrmų grausmų. Ankscau nekraipdavau in tai dėmesio. Baisiai smagu, kad jau balandzin dangus užsiraugė ir pasimatė pirmi žaibai. Tuoj možnės Jorį švęsc.

Ar pastebėjot, kap po pirmų grausmų ir švelnaus lietuko visa gamta atbudo? O kad viskas sužaliavo ryškiai žaliu spalvu, o kad prakvipo neseniai išakėci laukai… Visai kitas vaizdas. Nesakau, kad prieš tai nebuvo gražu, alė po vakarinio lietaus antryt viskas atgijo. Ir akiai malonu, ir nosiai kitap užtraukc cikros pavasaro gaivos.

jurga1

Su pyrmu grausciniu prisiminiau sanų čėsų raikšmį. Žmonės cikėjo, kad dzievas Perkūnas žamį prikelia. Gal ne be raikalo visap jis buvo vadzytas. Cikras Dundulis! O visai neseniai ca kur perskaitiau, kad Perkūnas būdavo vadzinamas Dūdų saniu. Sumaniai, baisiai gražai! Taigi šitas mūs Dūdų sanis užpradėdavo pavasarį. Sakyta, kad kap pyrmų sykį išgirsim grausmų, tai bus cikras pavasaris, ba Perkūnas yra pavasaro pranašas ir gamtos atgaivytojas. Seniau žmonės iki pirmos perkūnijos nedzyrbo laukuose, neganė gyvulių. O matot, kas šitais čėsais darosi? Vienas gaspadorus nori būc graitesnis už kitų, vienas kaimynas kvackesnis už antrų. Da nebuvo grausmo, o jau girdėjau vyrus dėjuojanc, kad „va, jau pas Antanų išakėta ir pasėta, o pas mani da, kvaraba, nieko nepadaryta“. Oi baisiausia! Kas per pavydūs žmonės! Vietoj žūrėc savį, tai ne – gyvena kaimyno akim. Saniau žmonės bijojosi prieš perkūnijų lauko darbų imcis, ba cikėjo, kad javai neaugs, nebus derliaus. Nejudzydavo iš tamsaus metų čėso prikeltos žamės. Žmonės mislijo, kad tį joj pylna blogos energijos ir velnių. Netgum bijotasi sėsc ant tokios žamės ar akmenio, o kų jau šnekėc apė vaikščojimų po gana šiltu žvyru nusėtų kelalį. Sakyta, kad an neužgraustos žamės negalima gulėc ir ugnies kūrc. O matėt, kas aplink darėsi prieš pyrmų grausmų? Laukai, nugrabotos pakelės ir sodai degė. Alė suprantamas šitų čėsų žmogelis. Taigi jis amžinai lakiancis ir bėgancis. Ir kapgi iš po žiemos suslaikis nepasikrapštis daržalin, jaigu už lango šilta, jauku ir smagu…

Kad ir kap mes būtum užsiėmį ir užsimislinį savo darbuose, nepamirškim, kokias buvo cakavas protėvių gyvenimas, kap labai stebėjo gamtų, kap kantrai laukė žamės išvalymo. O da žinot, kap Dzūkijoj žmonės šnekėjo apė pyrmų grauscinį? Ogi sakė, kad kap pavasarį išgirsi pyrmų grauscinį graudzanc, verskis per galvų, kad visų čėsų laimį turėtai.

Aš nesvertiau, ba bijojausi dėl laimės sprandų nusisukc.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

vienas komentaras Po perkūnais!;

  1. Onute sako:

    Su pavasariu autore! Tep cakavai parašai. Cik va nagus graužu. Girdejau pyrmų grauscinį, o kad dar cik dažinojau, tai jau ne česas per galvų verscis. Laimes ner, ale nog Tavi nor sprando nenusisukiau :)