Pirmieji lietuvių kalbos mokytojų tobulinimosi kursai Lietuvoje (II d.)

Lietuvių kalbos kursai vyko visą mėnesį Klaipėdoje. Mūsų krašto mokytojai apgyvendinti atskirame name. Tuomet mieste dar buvo labai daug griuvėsių, likusių po Antrojo pasaulinio karo. Iš vokiečių okupacijos Klaipėdos kraštą išvadavo Raudonoji armija su 16-ąja lietuviška divizija. Mieste beveik neliko ankstesnių gyventojų. Gyveno mažiau negu 10 žmonių. Taigi gyvenimas po karo prasidėjo iš naujo. Kiekvienas mokytojas gavo į rankas tam tikrą sumą senų rublių, už kuriuos reikėjo pačiam maitintis. 1961 m. sausio 1 d. Sovietų Sąjungoje įvesta pinigų reforma. Nakvynė buvo nemokama. Kursuose kartu dalyvavo Lietuvos mokytojai. Kursų vadovė buvo Dzeržinskienė iš Lietuvos. Paskaitas skaitė Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas Vincentas Drotvinas ir Milašiūnas. Buvo mokoma gramatikos, metodikos, taip pat supažindinama su lietuvių literatūra. Buvę ir kontroliniai darbai. Dėstytojai buvo labai mandagūs. Kai kurie mokytojai mažai kursais pasinaudojo, kadangi turėjo labai menkus lietuvių kalbos pagrindus. Tiesiog kursai buvę per aukšto lygio. Tarp mokytojų buvo ir tokių, kurie visiškai mokykloje nesimokė lietuvių kalbos. Jos išmoko tik šeimoje. Užsiėmimai vykdavo nuo 8 iki 14 valandos. Paskui buvo laisvalaikis. Su mokytojais kursų metu bendravo Klaipėdos laikraščio redaktorius Alfonsas Pipiras, kuris darydavo daug nuotraukų. Taip pat Danutė Grabauskaitė, kilusi iš Ožkinių kaimo. Ji baigė Suvalkų bendrojo lavinimo licėjaus lietuvišką klasę ir tuo metu studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Taigi dauguma mokytojų jai buvo labai artimi. Malonu buvę bendrauti su buvusiomis klasės draugėmis. Ateidavo pas mokytojus ir iš Punsko krašto kilęs Kadišius.

scan247

Mokytojai per ekskursiją Lietuvoje. Iš kairės: nepažįstamas mokytojas iš Lietuvos, nepažįstama mokytoja iš Lietuvos, Danutė Grabauskaitė-Pečiulienė, Julija Pykytė-Čėplienė, Kostas Nevulis, Ieva Krakauskaitė-Sidarienė, Birutė Radzevičiūtė, Birutė Tumelytė-Paransevičienė, nepažįstamas mokytojas iš Lietuvos, Danutė Nevulytė-Dzemionienė, Alfonsas Pipiras

Laisvalaikiu mokytojai dažnai važinėdavo iš Klaipėdos į netoli esančią Palangą ir Nidą. Galėjo pasimaudyti jūroje, pasivaikščioti po  kopas ir paplūdimį, pasigrožėti gamta.  Tuomet buvo labai platus paplūdimys ir labai daug kopų. Vaizdas priminė dykumą. Labai švarus buvo smėlis. Paskui laikui bėgant jūra smėlį labai išplovė.

Kursams pasibaigus, mokytojai buvo perkelti į Vilnių, kur juos apgyvendinta gerame viešbutyje. Suorganizuota dviejų savaičių ekskursija po Lietuvą, kurios metu mokytojai aplankė Vilnių, Kauną, Anykščius ir kitas vietas. Kai kurie – taip pat gimines Lietuvoje.

scan250

Atsisveikinimo vakaras Vilniaus kavinėje. Pirmoje eilėje pritūpę iš kairės: nepažįstama moteris iš Lietuvos, Juozas Leončikas, nepažįstama moteris iš Lietuvos, Jonas Stoskeliūnas, Birutė Tumelytė-Paransevičienė, Alfonsas Pipiras. Antroje eilėje iš kairės: Lietuvos švietimo ministerijos atstovas, Danutė Nevulytė-Dzemionienė, Lietuvos švietimo ministerijos atstovas, Julija Pykytė-Čėplienė, Kadišius, kilęs iš Punsko krašto, Birutė Radzevičiūtė, Lietuvos švietimo ministerijos atstovas

Apie kursus per Lietuvos radiją pasisakė J. Leončikas. Žurnale „Švyturys“ buvo išspausdintas straipsnis su nuotrauka, prie kurio pridėtas ranka parašytas J. Leončiko pasisakymas. Taip pat apie kursus rašė Klaipėdos laikraštis.

Prieš išvykstant į Lenkiją Vilniaus kavinėje vyko atsisveikinimo vakaras su dainomis ir šokiais. Jame taip pat dalyvavo Lietuvos švietimo ministras Mečislovas Gedvilas ir  ministerijos atstovai.

scan246

 Lietuvių kalbos mokytojų kursai Lietuvoje. Pirmoje eilėje iš kairės: Julija Pykytė-Čėplienė, Birutė Tumelytė-Paransevičienė. Antroje eilėje iš kairės: Danutė Grabauskaitė-Pečiulienė, Ieva Krakauskaitė-Sidarienė, mokytoja iš Lietuvos, Birutė Radzevičiūtė, Juozas Leončikas, Danutė Nevulytė-Dzemionienė

Mokytojai labai išgyveno muitinės kontrolę. Baiminosi, kad ko nors nepaimtų. Tuomet daugiausia Lietuvoje pirkta aukso žiedus ir laikrodėlius. Visiems tai buvęs pirmas susidūrimas su muitininkų kontrole.

J. Čėplienė prisimena: „Kiekviena nauja diena buvo spindulingesnė. Bėgant laikui vis labiau mylėjau Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Džiaugiausi kaip mažas vaikas. Mane užvaldė atviras džiaugsmas. Neslėpdama emocijų visiems garsiai sakydavau, koks gražus ir nuostabus yra Vilnius. O kokia šilta tėviškės žemė… Žinau, kad nieko brangesnio nėra negu tėviškės duona. Įspūdžių buvo labai daug. Jie visi tokie, kad joks teatras jų neišreikštų. Labai šiltai prisimenu vadovą J. Leončiką, kuris mus globojo kaip mokinius. Sakydavo, kaip kokioje situacijoje reikia elgtis, kokių dalykų negalima kalbėti.

scan248

Mokytojai kursų pertraukos metu Klaipėdoje (1958-07-11). Iš kairės: Juozas Kubilius, mokytoja iš Lietuvos, Birutė Tumelytė-Paransevičienė, Danutė Nevulytė-Dzemionienė, mokytojas iš Lietuvos, Julija Pykytė-Čėplienė, Kostas Nevulis, Birutė Radzevičiūtė, Jonas Stoskeliūnas

Prisimenu paskutinį – atsisveikinimo vakarą. Buvo gvazdikai, rožės, ašaros. Susibūrė naujas draugų ratas. Vyko nuoširdus pasikalbėjimas su dėstytojais. Sunku buvo išsiskirti ir tarti žodį „sudie“.

Paskaitos buvo labai įdomios. Įdomu buvę klausytis, kaip skamba lietuvių kalba Lietuvoje. Dėstytojai stengėsi įrodyti, kokia ji graži. Supratau, kad bendravimas su dėstytojais man kaip šventė. Jau po pirmų paskaitų pasijutau gražesnė, stipresnė, gyvybingesnė. Atrodo, kad tapau subrendusi mokytoja.

Labai džiaugiuosi, kad man, tuomet jaunutei mokytojai, pavyko išvykti į Lietuvą. Pamačiau Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Palangą, Neringą, Nidą, Anykščius. Namo grįžome laimingi, jog galėjome daugiau kaip mėnesį pagyventi Lietuvoje. Grįžusi metus laiko rašiau draugams iš Lietuvos laiškus ir tobulinau lietuvių kalbą. Ir dabar, kiek galiu, žiūriu Lietuvos televiziją. Taip galiu pasiklausyti taisyklingos lietuvių kalbos.“

Per vieną kultūrinį renginį Julija Pykytė-Čėplienė buvo mokytojo Jono Stoskeliūno paprašyta padeklamuoti kokį nors eilėraštį. Ji pasirinko Salomėjos Nėries „Tremtinio Lietuvą“. Mokytojai iš Lietuvos labai susijaudino. Tuo nėra ko stebėtis. Mat tuomet tarp Lietuvos gyventojų dar labai gyvi buvę trėmimų į Sibirą prisiminimai. Prie J. Pykytės-Čėplienės priėjo mokytoja iš Lietuvos. Ji labai dėkojo už eilėraštį ir padovanojo savo gintaro karolius. Tokio eilėraščio tikriausiai nebūtų drįsęs deklamuoti mokytojas iš Lietuvos. Mat galėjęs susilaukti didelių nemalonumų.

scan249

Mokytojų kursai Lietuvoje. Iš kairės: Alfonsas Pipiras, Ieva Krakauskaitė-Sidarienė, Julija Pykytė-Čėplienė, Kadišius, kilęs iš Punsko krašto, Danutė Grabauskaitė-Pečiulienė, Juozas Leončikas, Birutė Radzevičiūtė, Juozas Kubilius, Birutė Tumelytė-Paransevičienė, Antanas Valinčius

Mane stebina, kad apie kursus niekas iš mokytojų neparašė „Aušroje“. Juk kiekvienas iš jų be didelio vargo galėjo tai padaryti.

Anksčiau lietuvių kalbos mokytojų kursai vyko Lenkijoje. Apie tai savo straipsnyje „Iki Punsko vidurinės dvidešimtmečio“ („Aušra“, 1976 m. 3 (34) nr., 10–11 p.) Juozas Vaina rašė: „1951 m. gruodžio mėn. gavau ir aš kvietimą važiuoti į lietuvių kalbos kursą, kurį surengė Švietimo ministerija Miedzešine, Varšuvos priemiestyje. Tam poros savaičių lietuvių kalbos kursui vadovavo dr. Janas Otrembskis (Jan Otrębski). Tarp kurso dalyvių tik dviese buvome išėję pilną vidurinės mokyklos kursą lietuvių kalba. Netrūko ir tokių, kurie vos keturis skyrius Lietuvoje šiek tiek pasimokę. Juose dalyvavo: Juozas Maksimavičius, Petronėlė Jakimavičienė, Petronė Babkauskaitė, Petronė Valinčiūtė, Julė Stoskeliūnaitė, Kazimieras Skirkevičius, Bronė Kliūčininkienė, Antanas Čeplinskas. Man teko būti kurso seniūnu.“

Panašūs kursai vyko 1952 ar 1953 m. Bielsk Podliaski. Juos vedė Jonas Stoskeliūnas. Dar 1960 m. surengti kursai Miedzešine.

Apie vėliau (dar socializmo laikais) Lietuvoje vykusius lietuvių kalbos kursus „Aušroje“ rašyta du kartus. Pirmas labai trumpas straipsnis „Lietuvių kalbos kursai Vilniuje“ (pasirašytas Dalyvio) pasirodė 1973 m. kovo 19 nr. 9 p. Čia parašyta, kad kursuose dalyvavo 14 mokytojų. Kitas labai ilgas (jį pasirašė J. S. – greičiausiai Jonas Stoskeliūnas), pavadintas „Dvidešimt šešios džiaugsmo dienos Tarybų Lietuvoje“, pasirodė 1977 m. 4 nr. 6 p. Tuomet kursuose dalyvavo 9 mokytojai.

Nuoširdžiai dėkoju Danutei Dzemionienei ir Julijai Čėplienei už suteiktą informaciją ir nuotraukas. Be jų pagalbos nebūčiau galėjęs parašyti šio straipsnio.

Foto: iš Julijos Čėplienės nuotraukų rinkinio

(Pabaiga)

Kostas Leončikas, punskas.pl

 

 

Komentavimas negalimas.