Paulius Kruopis. Kada pradėsime spręsti emigracijos problemą Lietuvoje?

Diskusijos šia tema su teisininku, migracijos klausimų ekspertu Dainiumi Paukšte ir buvusiu emigrantu Liudu Urbonu klausykitės „Laisvosios bangos“ radijo pokalbiuose apie ateities Lietuvą, birželio 6 d., penktadienį, 21 valandą.

 KruopisPo nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko beveik 800 tūkst. gyventojų, kasmet daug jaunuolių pakelia sparnus dirbti ir studijuoti į užsienį, o Respublikos vyriausybės net remia emigraciją skatinančias „Globalios Lietuvos“ projekcijas. Verta sustoti ir paklausti: ar Lietuvą vis dar galime laikyti tautine valstybe, ar absoliučiai pasmerktu tautos išsivaikščiojimo projektu?
 
Lietuviai pasiryžta krautis lagaminą svetur dėl įvairių priežasčių: darbo pasiūlymų stoka, maži atlyginimai, prastas socialinis aprūpinimas, nesikeičianti ir nieko naujo neatnešanti politinė situacija Lietuvoje. Tuo tarpu jaunimas svetur laimės ieškoti vyksta ne vien dėl geresnių įsidarbinimo sąlygų, bet ir palankesnių galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose. Šį „protų nutekėjimą“ itin paskatino radikali 2009-ųjų metų švietimo reforma, įvedusi vadinamąją valstybės (ne)finansuojamų krepšelių sistemą. Baigdamas vidurinę mokyklą, moksleivis dar nežino ar gaus minėtąjį krepšelį ar teks brangiai mokėti už mokslą, todėl teikia paraiškas į kitų, užsienio šalių, universitetus, kur studijų mokėjimo klausimas išspręstas studento naudai.
 
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien dėl visų emigracijos mąstų dažniausiai kaltinama 2008 metais kilusi tarptautinė ekonomikos krizė, tačiau tautos išsivaikščiojimo problema egzistuoja jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Nuo 1994 metų, kasmet, iš šalies išvykdavo beveik 30 tūkst. piliečių, o įstojus į Europos Sąjungą Lietuva „pagaliau“ peržengė šią ribą – 2005-aisiais šalį paliko 58 tūkst. lietuvių, o 2010-aisiais – net 83 tūkst. Tokiu atveju į emigraciją reikia žiūrėti ne vien kaip į ekonomikos padarinį, bet joje įžvelgti akivaizdžiai tirpstančią lietuvių tautinę tapatybę ir sparčiai nykstantį tautos ir valstybės ryšį.
 
Didžioji dauguma valdžios atstovų vietoj strateginių planų kaip efektyviai spręsti šią problemą, dažniausiai stengėsi ją ignoruoti arba nelaikyti emigracijos problema. Vis dėlto, naujoji valdančioji koalicija privalėjo imtis tam tikrų veiksmų, siekiant sumažinti jau visiškai „akis badančius“ emigracijos skaičius. Nuo 2013 metų, kai buvo pradėtos vykdyti įvairios jaunimo užimtumo ir socialinės nedirbančiųjų integracijos programos, emigracijos mąstai nuslūgo. Premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas šių metų vyriausybės ataskaitą, net džiaugdamasis pareiškė, kad emigracija sumažėjo iki 13 procentų. Tačiau, pasak ekonomikos ekspertų, tai klaidingos išvados. Ekonomistai sutartinai teigia, jog emigracija sumažėjo ne dėl valdžios politikos, o dėl bendrai atsigaunančios ekonomikos Lietuvoje ir dėl sunkesnių galimybių įsidarbinti Vakarų Europoje. Galų gale, norint įsikurti kitose valstybėse kartais elementariai nebelieka net fizinės erdvės.
 
Už tai Lietuvoje erdvės kurtis ir skleistis yra apstu, bet bėgant laikui tampa nebeaišku, ar Lietuva vis dar išlieka išskirtine teritorija, suteikiančia galimybę išgyventi ir skleistis šios šalies suverenui – lietuvių tautai. Paruoštojoje „Lietuva 2030“ vizijoje vietoj „lietuvių tautos“ sąvokos vyrauja abstraktus bei globalus „Lietuvos tautos“ terminas. Šioji „Lietuvos tauta“ nemėgina lietuvių sujungti į politiškai sąmoningą bendruomenę, o atvirkščiai – siekia paversti prisitaikėliška, apolitiška ir lengvai stumdoma „pilkąja mase“.
 
Lietuvos valstybės idėja gali būti gyva tol, kol gyvenanti lietuvių tauta save tapatina su Lietuvos valstybe. Tautos ryšys su valstybe turi būti stiprinamas ne vien dvasiniu, kultūriniu lygmeniu, tačiau privalo būti įtvirtinamas ir materialiniu būdu. Valstybė turi rūpintis, kad kuo daugiau lietuvių šiame krašte įleistų šaknis ir kuo daugiau turėtų privačios, žemės ūkio ar kitos paskirties nuosavybės. Nenumaldomai artėjantis leidimas užsieniečiams laisvai pirkti žemę Lietuvoje ne tik nesudarys lygių sąlygų konkurencijai, o tik dar labiau paspartins lietuvių tautos išvykimą. 
 
Visa tai apsvarsčius emigracijos kontekste verta suklusti ir pagalvoti: ar vis dar norime vadintis lietuvių tauta bei išlikti savo likimą sprendžiančia politine bendruomene? Kokios priežastys lemia tokį nesibaigiantį, masišką gyventojų pasitraukimą iš Lietuvos? Ir kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant bent pristabdyti šią nuolatinę ir visai lietuvių tautai skaudžiai kertančią emigracijos problemą? 
Šaltinis: propatria.lt
propatria
 

Komentavimas negalimas.