Paulius Birgelis. Dvigubos pilietybės idėjos istorija tarpukariu: kaip Pranas Lubinas sukėlė skandalą?

Pagal Lietuvos Konstituciją, pilietybė ir jos tinkamas įteisinimas suprantamas kaip pamatinis valstybės saugumo garantas. Tai ištikimybės šaliai rodiklis, suteikiantis ne vien privilegijas, bet ir nuolatines pareigas. Lietuvoje dabar vyksta diskusijos dėl dvigubos pilietybės išlaikymo. Naujų minčių svarstymams galėtų suteikti žvilgsnius į tai, kaip dvigubos pilietybės problema buvo sprendžiama tarpukario Lietuvoje.

Tarpukario instrukcija, kaip tapti JAV piliečiu/ epaveldas.lt nuotr.

Tarpukario instrukcija, kaip tapti JAV piliečiu/ epaveldas.lt nuotr.

Pradinio laikotarpio gynybinė pozicija 1918 m. atgimus Lietuvai, to meto visuomenei teko susigrumti su gana panašiomis problemomis kaip ir ir posovietinėje Lietuvoje. Pirmaisiais tarpukario metais, kylant šalies vidaus ir išorės saugumo pavojui, reikėjo išlaikyti teritorinį vientisumą, įgauti tarptautinį kitų valstybių pripažinimą. Dėl to aktyviai kovota tiek karo lauko, tiek diplomatinėje arenoje. Sprendžiant egzistencinius Lietuvai klausimus nenuostabu, kad pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu negalėjo būti kalbos apie bent kokį dvigubos pilietybės įteisinimą. Tai patvirtina ir Laikinųjų konstitucijų įstatymai, kuriuose ši galimybė visai nesvarstoma. 

Tarpukario Lietuvos piliečio pasas / epaveldas.lt nuotr.

Tarpukario Lietuvos piliečio pasas / epaveldas.lt nuotr.

Prieš išvykdamas S.Darius Čikagoje turėjo patvirtinti, esą jis tik Lietuvos pilietis ir niekada netapęs natūralizuotu JAV politinės bendruomenės nariu. Tačiau tiesa buvo kitokia. 

Atvirukas, vaizduojantis Steponą Darių / epaveldas.lt nuotr.

Atvirukas, vaizduojantis Steponą Darių / epaveldas.lt nuotr.

Pasak G.Sviderskytės, galima neabejoti, kad Steponas Darius turėjo JAV pilietybę, drauge išlaikydamas ir lietuvišką pasą. Taip ne visai teisėtu būdu Darius apie metus galėjo pasigirti dviguba pilietybe. Toks statusas, pagal viską, turėjo galioti iki 1921 m gruodžio, kai Lietuvos piliečiams pradėta išduoti naujus pasus.

Galiausiai net ir po 1922 m. Konstitucijos įteisinimo buvo įmanoma kompensuoti visavertišką pilietybę, gavus trumpalaikio galiojimo dokumentus. Laikinas piliečio teises kurį laiką turėjo ir Steponas Darius. Liberalesnės politikos link Pradinio laikotarpio pilietybės įstatymas tenkino politinius valstybės saugumo poreikius, tačiau XX a. 3 deš. pabaigoje pradėjo ryškėti nauja tendencija.

Per kelis dešimtmečius išaugęs masinis emigrantų skaičius lėmė tai, kad svetimuose kraštuose, ypač Amerikos žemyne, susiformavo lietuviškos bendruomenės. Vien į pačias Jungtines Amerikos Valstijas iki I pasaulinio karo turėjo atvykti maždaug 252 tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Šios diasporos nariai, nepaisant didelio atstumo nuo tėvynės, neketino nutraukti ryšių su gimtuoju kraštu, noriai dalyvaudavo visuomeninėje ar politinėje veikloje.

Kaip teigė žymus tarpukario teisininkas Mykolas Romeris, aktyvesnis Amerikos lietuvių bendrijų įtraukimas į Lietuvos reikalus galėjo žymiai pasitarnauti valstybės naudai. Todėl, jo nuomone, kiek nelogiška būtų neatsižvelgti į diasporų interesus, varžant kitų šalių teisę įsigyti pilietybę.

Lietuviai imigrantai Argentinoje / epaveldas.lt nuotr.

Lietuviai imigrantai Argentinoje / epaveldas.lt nuotr.

Nors bendra draudžiamoji nuostata išliko kone ta pati, teisiškai įtvirtinta svarbi išimtis. Nuo šiol Lietuvos piliečiai priimdami kurią nors iš Amerikos valstybių pilietybių neprarasdavo teisės į įgimtąją. Tiesa, pabrėžiama, kad tokie asmenys turėjo laikytis įstatymiškai nurodytų pareigų.

Konstitucijoje vartotas naujasis formulavimas savo esme kiek primena dvigubos pilietybės projektą, pateikiamą svarstyti šių metų referendume. Abiejuose atvejuose akivaizdžiai ieškoma atramos tarp lietuvių, apsigyvenusių draugiškose arba bent jau nepavojingose Lietuvai šalyse. Visgi saugumo akcentai sudėliojami skirtingose vietose.

Tarpukariu labiausiai baimintasi priešų dėl geografinio artumo, o šiais laikais neabejotinai labiau sureikšminamos bendradarbiavimo sutartys, geriau užtikrinančios taikaus sugyvenimo galimybes.

M.Romeris atkreipė dėmesį į dar vieną kertinį dalyką. Jis išsakė savo pastabas dėl konstitucinės teisės, pabrėždamas, kad dviguboje pilietybėje mato priemonę, kuria pasinaudojus būtų galima apriboti Amerikos lietuvių nykimo procesą.

Mykolas Romeris / MRU nuotr.

Mykolas Romeris / MRU nuotr.

Naujas daugybinio piliečio statusas, pasak teisininko, turėjo palengvinti grįžimą įvairioms emigrantų kartoms. Tinkamai pritraukus Amerikos lietuvius, vidaus gyvenimas tėvynėje tikrai praturtėtų, teigia jis. Minėtas krašto pagyvėjimas turėjo būti siejamas su atvykėlių specialiomis žiniomis ar santaupomis.

Dvigubos pilietybės išsaugojimas pagal nurodytas taisykles praktiškai turėjo būti įmanomas iki tarpukario respublikos gyvavimo pabaigos. Situacijos nepakeitė ir 1938 m. įsigalėjusi ryškesniais autoritarizmo bruožais pasižyminti Konstitucija. Nepaisant išlikusios bendro pobūdžio nuostatos, draudžiančios turėti svetimą pilietybę, Amerikos lietuviams nebuvo atimtos prieš dešimtmetį oficialiai įgautos Lietuvos piliečio teisės.

Paskutinė tarpukario Konstitucija iš dalies kaip tik net potencialiai siekė praplėsti asmenų, turinčių valstybės pilietybę, skaičių. Nuo šio momento piliečio įgaliojimus turėjo gauti kiekvienas lietuvis, nusprendęs apsigyventi Lietuvoje. 

Jokiu būdu veikiausiai norėta pritraukti okupuoto Vilniaus krašto gyventojus sugrįžti. Pilietybės skandalas krepšinio čempionato fone Emocijų įkarštyje pasitaikydavo retų situacijų, kai pilietybės klausimas iš uždaresnių juridinių svarstymų patekdavo į kasdienybės erdves.

Toks atvejis buvo 1939 m., vykstant Europos krepšinio čempionatui Kaune. Tuomet kilo Latvijos sporto entuziastų viešas nepasitenkinimas dėl to, kad JAV lietuviai atstovauja Lietuvos rinktinei. Latvių spauda tokį svetimos valstybės piliečių įtraukimą įvardijo kaip visiškos nepagarbos apraišką, įrodančią lietuvių siekį iškovoti pergales bet kokia kaina.

Padidėjusi kritika atspindėjo bendrą kaimyninės šalies pasipiktinimą dėl pralaimėtų grupės turnyro rungtynių su Lietuva, po kurių net nuspręsta nutraukti su Lietuva sporto santykius. Didžiausia kampanijos puolimo auka tapo krepšinio rinktinės lyderis Pranas Lubinas. Aukštaūgis buvo kaltinamas neleistinu pasinaudojimu dviguba pilietybe, nes anksčiau jam teko atstovauti JAV komandai 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse.

1939 m. Europos krepšinio čempionato atvirukas  epaveldas.lt nuotr.

1939 m. Europos krepšinio čempionato atvirukas
epaveldas.lt nuotr.

Anot Latvijos žiniasklaidos, tai turėjo būti akivaizdus teisinis pažeidimas, nes dviguba pilietybė įstatymiškai negalima. Nesupratęs kaimyninės šalies pasipiktinimo, lietuviškas „XX amžiaus“ laikraštis šmaikščiai atkirto latvių žurnalistams, palygindamas juos su Miguelio de Cervanteso knygos personažu Don Kichotu.

Straipsnyje teigta, kad latviai ieško priešininkų ten, kur jų visiškai nėra. Dienraštis taip pat aiškino Lietuvos Konstitucijos ypatumus, leidžiančius turėti JAV pilietybę. Kaip teigta, toks paragrafas įtrauktas seniai ir visai ne dėl šių Europos pirmenybių ir Amerikos lietuvių krepšininkų.

Atsakas į kritiką, skirtą Pranui Lubinui, parodo vėlyvojo tarpukario nusistatymą Amerikos piliečių atžvilgiu. Šie žmonės to laikmečio sąmonėje tapo integraliais pilietinės visuomenės nariais.

Paulius Birgelis, 15min.lt

15-min

 

 

 

Komentavimas negalimas.