Pasirodė Birutės Jonuškaitės „Marantos“ II dalis „Maestro“

Vasario 21 dieną prasideda 2019 metų Vilniaus knygų mugė. Jos išvakarėse Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė mūsų kraštietės Birutės Jonuškaitės „Marantos“ II dalis „Maestro“. Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ buvo kūrybiškiausių Lietuvos knygų dvyliktuke. Apdovanojimas vyko per 2016 m. Vilniaus knygų mugę.

 Lietuvos prozininkę, publicistę ir poetę, romanų „Didžioji sala“ (I-II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, „Maranta“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorę, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkę Birutę Jonuškaitę kalbina Sigitas Birgelis.

 jonuskaite-maestro Sigitas Birgelis: Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė Tavo romano „Maranta“ antroji dalis „Maestro“. Kodėl toks knygos pavadinimas?

Birutė Jonuškaitė: Maestro, kitaip tariant, dailininkas Viktoras, atkeliavo iš „Marantos“ į antrą jos dalį. „Marantoje“ nedaug dėmesio jam buvo skirta, bet skaitytoją jis suintrigavo kaip išskirtinė, spalvinga asmenybė, todėl šiame romane nutariau papasakoti jo gyvenimo istoriją. Žinoma, knygą galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį, bet į ją kartu su Maestro persikėlė ir jo vaikaitė Rasa, kuri stengiasi pažinti savo senelį. Kartais šmėkšteli ir kai kurie kiti „Marantos“ personažai.

 Pirmojoje „Marantos“ dalyje pasakoji skaitytojams apie savo gimtąjį kraštą, kuriame gimei, užaugai, baigei pirmuosius mokslus. Romane galima buvo atpažinti tam tikras Punsko ir Seinų krašto vietoves bei čia gyvenančius žmones. Kiek antrojoje „Marantos“ dalyje yra mūsų kraštui būdingų bruožų?

 Tikrai nemažai. Knygoje nemažai rašau apie prieškario Varšuvos aristokratų gyvenimą, apie kelionę į Paryžių, bet svarbiausia, kad pagrindinio personažo vaikystės metai bėga Dusnyčios kaime, šalia Krasnagrūdos dvaro. Tyčia palikau visus originalius vietovardžius ir net žinau, kurioje vietoje Valkiūnai gyveno, kur Viktoras vaikštinėjo Galadusio pakrantėmis, kur kartu su Dzieduliu žvejojo, ką kalbėjo su vietos žmonėmis. Čia daug to krašto realijų – ūkininkų ištrėmimai į Lietuvą, Antrojo pasaulinio karo metų sunkumai, atskiri žmonių likimai. Rašydama rėmiausi autentiška medžiaga, manau, kad daug kas atpažins kai kuriuos įvykius, o gal net ir prototipus. Gaila, kad daugelis jų jau iškeliavę į amžinybę.

 Kokios vietos, herojai, veiksmai sieja I ir II romano dalis?

 Kaip jau minėjau  Punsko ir Seinų kraštas, Varšuva, Paryžius, na ir, žinoma, pagrindinis dalykas – Rasos ir Maestro, vaikaitės ir senelio – santykiai, bandymas atrasti giminystės jungtis, mokymasis atleisti, mokymasis prisijaukinti vienam kitą. Manau, kad ir viena, ir kita knyga kalba apie tai, kaip sunku išmokti suprasti ir mylėti kitą žmogų.

Birutė Jonuškaitė

Birutė Jonuškaitė

Pirmojoje romano dalyje vaizduoji trijų kartų moterų pasaulį. Koks „Maestro“ leitmotyvas?

 Pagrindinis leitmotyvas – kaip formuojasi žmogus, vaikystėje praradęs tėvų (visų pirma – motinos) meilę, kaip jis susidoroja su šia netektim, kuo užpildo dvasines „properšas“, ar sugeba nugyventi pilnavertį gyvenimą. Taip pat čia daug kalbama apie puikybę ir gebėjimą atleisti.

 Ar patinka Tau knygos dizainas?

 Taip, man labai patinka knygos viršelis, mes jį rinkome iš kelių variantų ir vienbalsiai apsistojome prie šio – jis yra modernus ir patrauklus, atspindi  romano dvasią ir suteikia užuominą, kad bus kalbama apie dailininką. Apskritai ši knyga, man atrodo, labai skoningai išleista. Esu labai dėkinga Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai ir ypač dailininkei Deimantei Rybakovienei bei maketuotojai Daliai Kavaliūnaitei už knygos apipavidalinimą.

 Ačiū už pokalbį.

Dėl knygos įsigijimo teiraukitės „Aušros“ leidykloje.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

2 koment. Pasirodė Birutės Jonuškaitės „Marantos“ II dalis „Maestro“

  1. Viktoras sako:

    Ačiū Gerb.Birutei už pristatytą naują romaną.O gal šią knygą galima bus įsigyti ir Punske- ,,Aušros“ leidyklos krautuvėlėje.O dėl rašytojui M.Ivaškevičiui suteiktos moralinės ir politinės paramos dėl pripažintos jam Nacionalinės literatūros ir meno premijos bei Baltušio politinės reabilitacijos reikėtų pasakyti: didžiulė vertybinė gėda,kuri stipriai aptemdė Rašytojų sąjungos garbę ir orumą,o tai liečia ,deja, ir Gerb.Birutę. Manau,kad čia pagrindinį neigiamą vaidmenį atliko rašytojas Jonynas.

  2. petras sako:

    gėda , Januškaite ir Jūsų vadovaujamai sąjungai, už paramą Ivaškevičiui ir Baltušio, seno komunisto reabilitaciją.