„Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“

     Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ 

    MorkusJie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. 
    Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. 
    Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. 
    Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ 
    Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.  Evangelija (Mk 8, 27–35)

***

Mokinio gyvenimas labiau nei mokslininko gyvenimas leidžia krikščioniui patirti, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Einant su Mokytoju jo keliu būna ir šviesaus liudijimo, ir išdavysčių, kritimų ir naujų pasiryžimų, tačiau nebūtinai intelektualinių. Pavyzdys yra Petras, kurį šios dienos Evangelija pirma pristato kaip drąsųjį liudytoją, kuris į Jėzaus klausimą Apaštalams atsako: „Tu esi Mesijas“ ir tuoj pat po to pristato jį kaip varžovą, kuris mano galįs perspėti Jėzų, ką tik paskelbusį, kad jam reikės kentėti ir būti nužudytam, kad prisikeltų. Jėzus nuolat užduoda šį klausimą mums, tačiau sulaukia Petro atsakymo, t.y. tai, ką išmokome katekizme. Tačiau to neužtenka.

Atrodo, kad atsakyti į klausimą, kurį visi jaučiame savo širdyje – „kuo laikome Jėzų?“ – neužtenka vien to, ką išmokome katekizme. Svarbu tai išmokti, žinoti, tačiau vien to negana. Kad pažintume Jėzų turime eiti keliu, kuriuo nuėjo Petras. Po pažeminimo, Petras ir toliau ėjo su Jėzumi, matė Jėzaus atliekamus stebuklus, matė jo galią, jis sumokėjo mokestį, kaip liepė Jėzus, pagavo žuvį, pasiėmė jos žiaunose buvusią monetą, jis matė daug panašių stebuklų. Tačiau tam tikru momentu Petras išsigynė Jėzaus, jį išdavė ir išmoko iš labai sunkaus mokslo, ašarų, raudų mokslo, kuris yra daugiau nei mokslas ir išmintis.

Petras prašo Jėzaus atleisti, tačiau to nepaisant, jau po prisikėlimo, prie Tiberiados ežero išgirsta tris kartus keliamą klausimą ir turbūt pareikšdamas savo visišką meilę Mokytojui, verkia ir rauda iš gėdos, prisimindamas savo tris išsižadėjimus.

Šis pats pirmasis klausimas Petrui: „Kuo mane žmonės laiko?“, tampa aiškus tik nuėjus toliau, po ilgo kelio, kuris yra malonės ir nuodėmės kelias, tai – mokinių kelias. Jėzus Petrui ir savo apaštalams nepasakė „Pažinkite mane“, pasakė „Sekite mane“. Būtent sekimas leidžia pažinti Jėzų. Sekti Jėzų tiek su savomis dorybėmis, tiek su savomis nuodėmėmis, tačiau visuomet sekti Jėzų. Tai nėra dalykų mokslas, kuris yra reikalingas, tačiau mokinio gyvenimas.

Reikia kasdienio susitikimo su Viešpačiu, kasdien, su visais laimėjimais ir silpnumais. Tačiau negalime eiti vieni, reikia Šventosios Dvasios įsikišimo.

Pažinti Jėzų yra Tėvo dovana, Jis supažindina su Jėzumi: tai Šventosios Dvasios darbas, kuri yra nenuilstanti darbininkė. Šventoji Dvasia nėra profsąjungininkė, Ji – nenuilstanti darbininkė: Ji dirba mumyse, nuolat. Jos darbas – paaiškinti Jėzaus slėpinį ir leisti suprasti Jėzų. Žvelkime į Jėzų, į Petrą, į apaštalus ir pajuskime savo širdyje šį klausimą: „Kuo mane laikai?“ Ir kaip mokiniai, prašykime Tėvą, kad leistų pažinti Jėzų per Šventąją Dvasią, kad mums paaiškintų šį slėpinį.

Šaltinis – Vatikano radijas

 

Komentavimas negalimas.