Pasakoja Vitas Lastauskas

Kap nelijo, tai nelijo, o kap imc javai – insilijo, alia mažu povaliai kožnas suims, kų pasėjis. Šito lietaus raikėj žolei ir viskam pavasarin, o tep be mieros dzovino. Da laimė, kad nor kap kadu šiek ciek palynojo. Vis žmonėm užaugo, nor grūdas prastas žieminių javų, o vasarojus kap kam tai nenusėj visai, ba nedzygo, kap tep sausa, arba prastai augo ir ciko cik ganiavai. Nuo per dzidelio lietaus tai net pajuodavis ir grūdas, ir šaudas. Ir tep menkai užaugo, ploni ir maži grūdeliai varpose žieminių javų, o vasarojus visai prastas (ba nuog pavasaro brokau lietaus), tai da neduoda suimc, nukirsc ir iškūlc.

rugiapjute

Šaudai kluonan, grūdai aruodan, o kur pelai? – klausdavo seniau sani gaspadorai, katriej bijoj kombaino…

Pirmiausia spragilais, prieg maniežo (sukė arkliais maniežų, kol sumisno apie 1946 metus spalinavų varyklį) targankom, išilginėm, rišamos, pjaunamos buvo ir kuliamos mašinos. Mūs Aradnykų kaimi Adas Sinkevičus pyrmas turėj targankį ir ėj kiciem mačyc. Jis paskui ir išylginį parsivarė nuog vokiškų žamių, ir spalinavų varyklį, paskui ir damfų, ir da juostu šaudai po kūlimo an šalinės ar an tvarto ėj, tai visi samdėsi. Ba šaudai ilgi nesugadzyci in dengimų, o nuograbos nukrinta žamėn. Ciko in pašartį arba in siečkarnių. Nerūko, nedulkėjo tep in akis ir tode žmonėm paciko. Rugiai labai ciko an dengimo stogam. Ruginius po kūlimo rišo in blaškas ir išlaisdzinėj an stogo po šatru. Rišo kur ne kur an lotų dratu arba kūliais vienas prie kito dengė tankiai.

Paskui susitvėrė ūkio ratelis daug kur. Ir mūs kaimi. Aš buvau prezesu, o mašinistas Stasys Petkevičus, tai jis laido ir jungė spalinavų motorį. Korbu užkura. Užrašinėj, kiek kas valandų kulia, ir kožnas mokėj. Skolino ir bulvėm kasamų, rišamų, traktoristas atvažinėj, purškė nuo žolių. Tai tokios visiem naujovės buvo, o paskui kožnas savo suspirko ir traktorus, ir prieg jų ko raikėj. Buvo langviau. Arkliai liko neraikalyngi.

Po kuliamų acirado kombainai. Sani labai bijojos, ba kap bus – neliks pelų, katriej labai raikalyngi užšucyci kiaulėm in pašartį ir arkliam abrakas geras. O ir šaudai kap rankom dalgiu kirsci, griebikių sugriebtas rugys ilgo šaudo, ir kuliamoj atsargiai laistas nesusgadzino ir labai ciko dengc stogam. O iš sukrėstų daryta mažus kūliukus ir jais dengė čytus ir kraigus, ir po žiemai taisė. Ciko palopyc stogi skylas. Kluoni šalinės, jose sudėci javai ir šienas, o kap iškulia, tai šaudus deda. Prie kožno kluono buvo peludės.

Pelai labai raikalyngi, vercyta dobiliniai, avižiniai, kvieciniai, bijotasi miežinių, ba su akuotais. Kap vienam karvė inėdė, tai sopuliai po liežuviu ir sukimas. In mėšlų juos naudoj, ba daugiau bėdos, kap naudos iš tokių. O anuos tai užšucina kap kiaulėm, tai verdancu vandeniu su myltais. Kap išbrinksta, gera kiaulėm pašartė. Arba iš kacilo ar parnyko lovin an pelų išverca verdancas bulves ir siečkavoja, dadeda pritarkuotų rūnkelių. O tai gera pašartė. Ilgai kiaulas penėj, alia mėsa gardzi ir lašiniai po poros metų stori.

Labai atboj gaspadorus apie arklius. Šieno papešoj iš šalinės, kad gražasnis, ir pelus davinėj gerausius su riškucom myltų. Aksalį pjovė iš dobilų ir šaudų. Abrako maišus vežės ir miestan. Prikabina prie kantaro, kad nesbarscyt, ir pašara, kap miesti po kelionės raikėj stovėc ilgai malūni ar an rynkos. Ciela rynka padvadų, branktai atkabyci. Žiemon apdengia arklius gunči, kad sukaitį nesušaltų arba ir tep kad nešaltų. Labai seniau atboj apie arklius. Kas atlieka, tai jau karvėm, o jei arkliai nesuėda, tai išėdas tepgi karvėm. Arklys ir darban, ir in miestelį turėj gražai atrodzyc.

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.