Pasakoja Monika Mačionytė-Jančiulienė

An to kalnuko, kur dar stovi Žagarų bažnytėlė, da prieš statanc, pervežanc iš Dvarčėnų medzinį bažnyčukį XVII amžuj, 1700 metais, tai kap an to kalnuko kasta fundamentus naujai bažnyčai, iškasci kaulai. Tai Esmontų – dvarponių. Jų dėka buvo ir anoj sana bažnytėlė iš Dvarčėnų ca pervežta, ir už tai jiej ca palaidoci. O kitoj pusėj kelio buvo kaimo kapinynėlis – nuo seniai, kavota ca, kap labai mirė maru ar sukatu.

Prieš karų mūs kaimas vadzinosi Ragožai. Ragožuose buvo Cibulskai (negrįžo iš Lietuvos), dveji Radzevičai (išmirė), treji Jančuliai buvo ir Marcinkevičai. Žagaruose an daržų gyveno tokios moteros Voverūtės, tokias Šūba, Pševorskai, o an kolonijų toliau tai kici gyveno, in vienkiemius da kici išėjo.

zagariu

Žagarių bažnyčia. Sigito Birgelio nuotr.

In mokyklų vienųžiem pas Petruškevičus, kur knygnešys Karolis, su broliu Algirdu ėjau, alia uždarė, ba šnekėjo, kad Lietuvos vėliavų iškabino – už tai uždarė. Kitų žiemų in Bubelius pas Žukauskus ėjau mokyklon. Buvo ir arcau savo kaimi Radzūcuosa, alia lankiška mokykla.

Kap maža buvau, tai dziedulis, pamenu, sakydavo: „Kap geri vaikai papuola – maži vargai būna. O kap negeri vaikai – dzideli vargai.“

Labai dzaugiuos, kad netoli turim bažnyčukį. Visi paeiliui rūpinamės, kad būtų gražu ir švaru. Kap nėra zakristijono, tai kunigas sudėliojo planų, kad kožnų nedėlių kita šaimyna tvarko, padabina altorų naujom gėlėm arba šakutėm, žalumynais. Alia visko taikosi: vieni net per tankiai tvarko, o kici neprisruoša.

Aš tai dzaugiuos savo šaimynu, kad vienyngi, kiek katriej gali, ciek prisideda. Naujoj bažnyčukėj jau virš 30 metų, kap meldzamės, ir da gražai vis po mišų pasišnekam su kunigu. Va žantas Juozas Žilinskas su anūku padarė naujų medzo altorų ir medzinį naujų kryžų.

Nu kap nebūnu bažnyčoj, tai tep ko brokas. Stengiuos visadu būc. O kap priimu Švenčausių sakramentų, tai jau tep būna gerai. Sakau, kap vaistas. Ot galinga – o tokia maža plotkutė. Mėgstu vaikščoc procesijoj per Velykas aplink Žagarų bažnyčukį. Dėkui Dzievuliu, kad pajėgiu. Tai tep paskui būna gerai, langva. Kici juokiasi, ko sana ainu, alia kad man pacinka. Visi turėtų aic procesijoj. Tai kap ir gerasnė malda, Dzievulis gerau išgirsta mūs prašymus ir poterus.

Palaiminu išvažuojancus anūkus, kad jiem aitųsi. Noru pasigyrc, kad turu 26 anūkus ir ciek pac proanūkių. Turu kuom pasidzaugc ir Dzievuliu dėkavoju už sveikatų. Mano brolių ir sasarų viso buvo 16, o 12 vaikų užaugo, mirė 4 maži. Savų vaikų su vyru turėjom aštuonis. Jau tris (dzvi dukteris ir sūnų) ir vyrų raikėjo ankscau išlydėc in kapus, palaidoc.

Žagarų kaimi seniau labiau draugiški buvo, ba vieni kitus davijį pavežėja, ilgai giminiavosi. Dar mažinasi giminės.

 E. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.