Pasakoja Kastulė Jakubauskaitė-Kabronska

Vaikystės prisiminimai

 1945 m. kovą apsigyvenome gražiame, pasakiškame, nedideliame Paliūnų kaime. Tada man buvo 3 metai. Mylimų tėvų Petro ir Onos (Mačiulskaitės) Jakubauskų dėka mano vaikystė buvo nuostabi, geriausia pasaulyje.

Mano kaimas buvęs labai arti sienos su Lietuva (tada dar Lietuvos TSR). Pasienio ruožas buvo matomas pro namų langus. Paliūnuose gyveno dviejų tautybių žmonės: lietuvių ir lenkų. Visi gerai sugyveno, nebuvo jokių nesutarimų. Tarp kaimo gyventojų būta turtingesnių ir vargingesnių ūkininkų. Iš tėvų pasakojimų žinau, kad žmonės mėgo vienas kitą ir talkino nepaisant tautybės ar turtingumo.

1945 m. siena nebuvo per gerai saugoma. Įvairių tautybių žmonės gana laisvai pro ją keliaudavo. Buvau vaikas, bet atsimenu tėvų pasakojimus apie banditus su ginklais. Jie vogė ir gąsdino, ir net paimdavo kai kuriuos vyrus nežinion (jie niekad negrįžo namo).

kaste3

Apie 1950 m. įsigalėjo tvarka ir taika. Pasienio ruožą kariuomenė pradėjo stropiai saugoti iš abiejų pusių. Iš Lietuvos (LTSR) pusės saugojo rusų kariuomenė, o iš Lenkijos – lenkų kariuomenė, gyvenanti Paliūnų kaime. Čia įkurta Pasienio apsaugos kariuomenės (WOP) užkarda. Dirbo jauni, puikūs kareiviai iš visų Lenkijos kraštų. Jų buvo apie 30 arba net daugiau (tiksliai neatsimenu). Kaimo žmonės labai juos gerbė. Kartais naudodavosi kariuomenės pagalba, pvz., kertant javus ar kasant bulves. Kareiviai mielai talkino, kur reikėjo.

Iš tėvų sužinojau, kaip vadinosi užkardos viršininkai. Vienas iš jų buvo Alija (vardo neatsimenu) – jį kaimo gyventojai vadindavo „Smarkiu Alavijum“, kitas Murdzia (žinau tik jo pavardę) – šiek tiek švelnesnis savo pavaldiniams. Paskutinis viršininkas buvo labai ramus, susivaldantis ir teisus žmogus, pavarde Gurnikas. Jis buvo labai mėgstamas ir gerbiamas visų kaimo gyventojų. Panaikinus užkardą Paliūnuose šitą darbą perėmė Alnų užkardoje.

Mano tėvus su užkardos gyventojais siejo ypatingi ryšiai. Mama daug metų skalbė kariuomenės patalus ir apatinį trikotažą. Skalbė rankomis, naudodama skalbimo lentą. Virino apatinį trikotažą didžiuliame puode, skalbė, džiovino, lygino kočėlu arba kai kur dar išlikusiu lygintuvu. Tais laikais dar nebuvo elektros energijos, tad nebuvę nei skalbimo mašinos, nei lygintuvo, kokius turime šiandien. Lygintuvas tuomet turėjęs „sielą“, tai yra įkaitintos geležies arba anglies įdėklą. Mainais už šias paslaugas tėvai gaudavo likučių iš virtuvės (sriubos, daržovių žievelių, duonos plutelių), kuriais šerdavo gyvulius.

Mano tėvų naudojami ariamieji laukai ir lankos beveik siekė pasienio ruožą. Vasarą gyvuliai dažnai gyliavo nuo karščio ir vabzdžių įkandimų, nutrūkdavo nuo grandinės ir pabėgdavo į kaimyninę šalį, už sienos. Mano tėvas pranešdavo apie tai viršininkui, po to buvo pranešama užkardai Seinuose ir tik tada galima buvo imtis kokių nors veiksmų norint susigrąžinti gyvulį.

Atsimenu dar iš vaikystės vakarus ir naujametines naktis, kai su mama ir tėčiu stebėdavome „fejerverkus“ (tai buvo turbūt kažkokios raketos) kitoje sienos pusėje. Stebėdavom iš gimtųjų namų kiemo, kadangi iki sienos buvę tik apie pusę kilometro, o tuojau už sienos, Lietuvos pusėje – kaimynų užkarda. Tai jie taip sutikdavo Naujuosius metus. Žiemą dažnai matydavau karius, einančius budėti prie sienos. Buvo apsirengę baltais kombinezonais su gaubtais. Ak, kaip jie man patikdavo! Svajojau turėti tokį kombinezoną. Žiemą iš užkardos buvo galima pasiskolinti slides, kas patiko ypač vyresniam jaunimui. Paskolindavo mielai.

kaste-2

Paliūnuose dar buvo pagrindinė mokykla, kolūkis (PGR) ir buitinių prekių parduotuvė (mano tėvų namuose). Kareiviai dažnai ateidavo nusipirkti cigarečių ar saldainių (čiulpiamų saldainių arba „Karvučių“ su įdaru).

Kariuomenė glaudžiai bendradarbiavo su Paliūnų pagrindine mokykla. Buvo organizuojami susitikimai, vakaruškos, šventės, ypač Kovo 1-osios, Spalio revoliucijos metinių, Lenkijos kariuomenės dienos ar naujametinės eglutės proga. Dalyvavau visose šventėse kartu su draugais ir draugėmis. Sakydavom eilėraščius, dainuodavom dainas ir lietuviškai, šokdavom. Kareiviai irgi dainuodavo, grodavo akordeonu, gitara ir mandolina. Rengdavo juokingus pasirodymus. Pabaigoje auklėtoja leisdavo pašokti su kariais.

Daugiausia džiaugsmo suteikė vadinamojo keliaujančiojo kino atsiradimas. Užkardoje pradžioje seansai vykdavo kartą per mėnesį, o vėliau – kas dvi savaites. Vasarą filmai buvo rodomi lauke, žiemą kareivių aktų salėje. Tai buvo nepaprastas dalykas ne tik vaikui. Kinas patiko visiems Paliūnų ir aplinkinių vietovių gyventojams.

Mano su kariuomene susiję prisiminimai malonūs. Aišku, tėvai jaudinosi dėl lenkinimo. Mes, vaikai, jaunimas, tada dar šito nesupratome. Beveik visi mano kaimo gyventojai buvo labai teigiamai nusiteikę vaikinų žaliomis uniformomis atžvilgiu, bet sykiu ir baiminosi… dėl dukrų. Jaunos merginos jais ypač žavėjosi, ilgai nematydamos ilgėjosi. Bemaž kiekvienas karys apsuko galvą ne vienai merginai, o po to turėjo išvykti į savo kraštą.

Tačiau vienas iš jų liko Paliūnuose. Jis įsimylėjo įspūdingą merginą ir vedė ją. Sukūrė nuostabią šeimą. Gyveno Paliūnuose iki paskutinių gyvenimo dienų, o giminaičiai ten gyvena iki šiandien.

 Užrašė Kornelija Pakutkaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.