Oficialiai leidžiama, bet…

„Seinų apylinkėse gyvenančio mano brolio Valdo šeimoje gimė dukrelė, jai tėvai nusprendė duoti Birutės vardą. Tačiau vietos civilinės metrikacijos biuro darbuotoja niekaip nenorėjo tokio vardo įregistruoti – iš pradžių ji parašė sulenkintą – Birutos – variantą, paskui parašė „Birute“. Kai brolis nenusileido, valdžios atstovė pareiškė, kad ateityje mergaitė turės problemų. Paskambinęs šiai tarnautojai pasakiau, kad ji jau dabar dėl savo lietuviško vardo turi problemų“, – pasakojo Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas.

– Kokios Lenkijoje lietuviams sudarytos sąlygos puoselėti savo kalbą, kultūrą, tautiškumą, mokytis lietuviškai? – per susitikimą A. Vaicekausko pasiteiravo lrytas.lt.

– Lenkijoje asmens dokumentuose oficialiai leidžiama naudoti lietuviškus rašmenis, bet daugelis mūsų tautiečių šia teise nepasinaudoja, nes nenori patirti rūpesčių.

Pradėsiu nuo paprasto pavyzdžio. Tarkim, jūsų vardas – Kęstutis, ir jūs nuvykstate tvarkyti reikalų į valstybinę įstaigą. Pažvelgęs į dokumentą valdininkas pasakys: „Jūsų vardas keistas.“ Kitoje įstaigoje kitas valdžios atstovas pakartos tą patį.

Valdininkams paantrins lenkai darbdaviai, kolegos. Viršininkai žmogui lietuvišku vardu atvirai demonstruos antipatiją arba iš viso nepriims į darbą. Tokia reakcija – visuotinė, išskyrus retas išimtis. Kiekvienas žmogus pasijaustų nesmagiai, išgirdęs pastabą, kad jo vardas yra keistas, ypač kai tai pasikartos penktą, dešimtą sykį.

Vietos lietuviai nenori turėti problemų, todėl sutinka, kad jų ir jų vaikų pasuose būtų įrašyta ne „Kęstutis“ ar „Vytautas“, o „Kiejstut“ ir „Witold“.

– Ar pavyko įregistruoti lietuvišką jūsų dukterėčios vardą?

– Mudu su broliu pasiekėme, kad mergaitės gimimo liudijime būtų įrašyta „Birutė“, bet Seinų civilinės metrikacijos biuro darbuotojai dėl to turėjau skambinti tris kartus.

Tokių atvejų – šimtai. Valstybės tarnautojai nebijo viršyti įgaliojimų, nes žino, jog jiems už tai neteks atsakyti.

Lenkijos valdžia skelbiasi įstatymiškai sukūrusi lietuviams puikias sąlygas, bet oficiali doktrina gerokai skiriasi nuo realios situacijos. Kad asmens dokumentuose būtų įrašytos lietuviškos „č“, „ž“, „š“, tektų įveikti nemažai biurokratinių kliūčių, nors tai įstatymiškai ir leidžiama.

Valstybinių institucijų kompiuteriuose nė su žiburiu nerasi lietuviškų simbolių, išskyrus vietoves, kuriose gyvena mūsų tautiečiai. Bent truputį nuo jų nutolus, valdininkai pasakys – nėra techninių galimybių registruoti mūsų vardų ir pavardžių.

– Ar vaikus mokote iš lietuviškų vadovėlių? Kokie egzaminai laikomi lietuvių kalba?

– Pagal 2009 metais Lenkijoje įvestas naujas bendrąsias mokymo programas turime du lietuviškus vadovėlius – integruoto mokymo ir lietuvių kalbos. Kitų dalykų vadovėlių Lenkijos švietimo ministerija nėra parengusi ir patvirtinusi.

Dar naudojamės lietuviškais istorijos ir geografijos vadovėliais, bet jie yra tik pagalbinė mokymo priemonė, neįeinanti į valstybines mokymo programas.

Per pamokas moksleiviai naudoja lenkiškus vadovėlius, o užduotis sprendžia, užsirašinėja lietuviškai. Toks būdas nepatogus. Vaikas privalo iškart galvoti dviem kalbomis, jam sunkiau viską išmokti, įsiminti.

Kad būtų paprasčiau mokytis, dalis lietuvių nusprendė savo atžalas leisti į lenkiškas mokyklas.

Lietuvos lenkų mokyklose lenkiškai galima mokytis iš visų disciplinų vadovėlių.

Lenkijos švietimo sistemoje yra keturios pakopos – pradinė (1–3 klasės), pagrindinė (4–6 kl.), gimnazija (7–9 kl.) ir licėjus (10–12 kl.).

Lietuviai abiturientai laiko lygiai tokį patį lenkų kalbos valstybinį egzaminą, kaip ir lenkiškų mokyklų auklėtiniai.

Fizikos, chemijos, biologijos ar įvairių kitų disciplinų egzaminus galima laikyti lietuvių kalba, bet vis iškyla įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, prieš pat matematikos egzaminą gavome klaidingai į lietuvių kalbą išverstus testus. Į nelogiškas užduotis buvo neįmanoma pateikti teisingų atsakymų. Egzaminą visi vaikai turėjo laikyti iš naujo.

Punsko mokykloje prieš matematikos egzaminą iš viso nebuvo atvežti lietuviški testai.

– Kaip šiame krašte plinta lietuviškas žodis?

– Lietuviškų užrašų Seinuose beveik nepamatysite, kaip, beje, ir Punske, kur lietuvių – net 80 procentų. Vien tik lenkiškos reklamos, gatvių pavadinimai, vietovardžiai. Seinų krašte gyvena apie 20 proc. lietuvių.

Bandėme gauti valdžios leidimą ant Seinų bažnyčios sienos atskiroje vietoje pakabinti lietuvišką lentelę, kad šio miesto kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka. Po kelerius metus trukusių prašymų, įtikinėjimų pasiekėme tik tiek, kad ant maldos namų fasado būtų pritvirtinta ne dailiai išdrožta medinė lentelė, o neišvaizdi metalinė iškaba, šalia lenkiškų iškabų apie Seinus. Ir būtinai – tokios pačios formos, šrifto.

Seinų valdžia net 10 metų ieškojo vietos paminklui vyskupui Antanui Baranauskui, kuris čia gyveno, užsiėmė ganytojiška veikla.

Ketverius metus mynėme įstaigų slenksčius, kol pralaužėme biurokratines užkardas „Žiburio“ mokyklai statyti. Ji pradėjo veikti 2005 metais.

Sklypas ir mokyklos pastatas priklauso Antano Baranausko fondui, kurį sudaro Seinų krašto lietuviškos organizacijos ir Lietuvos valstybinės institucijos.

Tai – vienintelė lietuviška ugdymo įstaiga Seinuose ir jų apylinkėse nuo 1920 m., kai jie buvo įtraukti į Lenkijos sudėtį. „Žiburys“ nėra valstybinė mokykla, bet joje dėstoma pagal tokią pačią programą, kaip ir Lenkijos valstybinėse mokymo įstaigose.

Atrodo, lenkai įsitraukė į keistas varžytuves vietovėse, kuriose yra įsikūrę mūsų tautiečiai. Jei atsiranda koks nors lietuviškas užrašas, paminklas, būtinai čia pat reikia pažymėti lenkiškumą.

Seinų apylinkėse esančios Berznyko gyvenvietės kapinėse pastačius paminklą kovotojams už Lietuvos laisvę, netrukus visai šalia jo iškilo paminklas su užrašu, kad 1941–1944 metais A. Hitleriui talkinę lietuviai Paneriuose nužudė tūkstančius lenkų. Šis paminklas skatina tautinę nesantaiką, nuteikia vietos lenkus, kad lietuviai – žudikai.

lrytas.lt

3 koment. Oficialiai leidžiama, bet…

  1. -.-.- sako:

    Iš tiesų įdomu būtų sužinoti, kaip čia su tais vardais. Birutė ar Biruta tai iš tiesų daugiau principo reikalas, nes vardas tas pats ir lenkams žinomas. Be to, reikia pabrėžti, kad vis dėlto pavyko registruoti net ir lietuviška forma – taigi, Lenkijoje iš tiesų tai yra įmanoma(bet, turbūt, pavardės niekas kaip -aitė ar -ytė, t.y. su mergautine priesaga, parašyti neleido?).

    O kaip yra su tais vardais, kurių jie nėra girdėję iš istorijos knygų, arba yra iš viso nauji? Kokia nors Aušrinė ar Vakarė, Gintarė ar Vėjūnė, Liepa, Aistė ir t.t.? Arba visi senieji dvikamieniai vardai – koks nors Mindaugas, Gintautas(-ė), Alvydas, Daumantas, Dovilė ir pan. arba jų trumpiniai, pvz. Mantas, Vidas ar Vilius? Ar galima juos savo vaikams duoti?

  2. Dauguma Lenkijos dvasiškių yra labiau politiški negu religiški , arhaiški sunkiai pritampantys prie dabartinio žmogaus , nekalbant apie jų požiūrį į tautines mažumas, pats
    paskutinis pvz. Berznyko klebono altorėlis – pastatytas kapinėse, tautų nesantaikai.
    Senesni žmones sakydavo, jei ieškosi Dievo , Ji surasi ir tvarte , o velnių daugiausia gali aptiktį ir apie bažnyčią.

  3. Lietuvis iš Vilniaus sako:

    Keistoki tie lenkai … Tiksliau gal ne patys Lenkijos žmonės, o daugiau jų politikai ir įvairūs valdininkai, na dar ir dvasininkai… Ir niekaip nesuprantu jiems būdingo bruožo – polinkio ignoruoti ar savaip – taip kaip patogu ir norisi – interpretuoti įstatymus … Kad Lietuvos lenkai būtų bent per pusę tokie supratingi ir lojalūs šaliai, kurioje gyvena – nebūtų jokio konflikto tarp abiejų šalių. Tačiau panašu, kad šis konfliktas ne žmonėms yra reikalingas, o tik kai kurioms grupuotėms. Gaila. Mano pagarba Lenkijos lietuviams, kurie neinkščia, neverkšlena, nemitinguoja su šūkiais ir plakatais kur tik įmanoma ir neįmanoma, tačiau esant bet kokioms sąlygoms sugeba išsaugoti savo tautiškumą ir puoselėti kalbą bei kultūrą. Žemai jums lenkiuosi, mieli tautiečiai. Norėtųsi tik, kad Lietuvos valdžia būtų aktyvesnė padedant išspręsti jums rūpimas problemas … ir ne tik Lenkijoje, tačiau ir Kaliningrado srityje ir kitur, kur esama lietuvių…