Niekada nepamiršiu Vilniaus

 

JAV senatorius Richard J. Durbin

1990 m. vasario m?nes?, kaip parlamento pirmininkas, nor?jau atvykti, kad gal?čiau steb?ti, kaip vyksta istoriniai rinkimai Lietuvoje. Bet sovietai nenor?jo duoti man vizos. Tod?l aš prisijungiau prie savo koleg? iš Kongreso, ir mes Berlyne lauk?me kiekvieną dieną, iš vienos ? kitą pusę eidami per griuvusią Berlyno sieną. Ir mes vis d?lto dar?me viską, kad kaip nors gal?tume steb?ti rinkimus. Pagaliau mums dav? leidimą atvykti ir juos steb?ti, bet mes atvykome, kai visos rinkim? apylink?s jau buvo uždarytos. Taigi iš tikr?j? mano vizitas buvo labai trumpas. Bet aš niekada nepamiršiu šio vizito, niekada nepamiršiu to istorinio Vilniaus miesto, kuris buvo gyžmon?mis, kovojusiais už Nepriklausomybę.

Aš taip pat puikiai atsimenu, kaip atrod? AT pastatas. Jis buvo apkrautas maišais kaip barikadomis, žmon?s stov?jo su žvak?mis. Tai yra šventas vaizdas, kur? aš pamačiau.

Man pasak?: ži?r?kite, užeikite ? vid?, paži?r?kite, ką mes jums parodysime. Ir man parod? Lietuvos kovotoj? už laisvę arsenalą. Žinote, buvo kokie penki, gal šeši seni šautuv?liai, na, nežinau, gal gauti iš kokio medžiotojo, o gal kokio ?kininko.

Vieno sekmadienio ankstyvą rytą, kur? b?t? galima pavadinti kruvinuoju sekmadieniu, Maskva atsiunt? karinę mašineriją, kuri siek? palaužti Lietuvos laisvę. Žmon?s susirinko tam, kad pasipriešint?. Žinoma, Lietuvos ginklai pasirod? stipresni nei Maskvos, nes žmones ved? tik?jimas, drąsa, šeima ir daina.

Laisv?s liepsna šviet? Lietuvos žmon?ms, pasipriešinusiems okupacijai. Deg? laužai. Šviesa buvo išblaškyta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Šimtai buvo sužeista, bet t? žmoni?, kurie žuvo ar buvo sužeisti, auka neatsitiktin?. Aš niekada gyvenime nepamiršiu to, ką patyriau.

Aš vakar buvau prie Vilniaus televizijos bokšto. Iš tikr?j? buvo šalta, v?juota, snigo, ir buvo šimtai žmoni?, daugyb? žmoni?. Jie deng? visą kalvelę link televizijos bokšto. Aš steb?jau žmones, bokštą. Bokšto beveik nesimat?, nes labai snigo ir buvo daug d?m?. Aš steb?jau, kaip at?jo žmon?s su vaikais paži?r?ti ? tai, kas atsitiko. Jie visi buvo tam, kad niekada nepamiršt?, kas ?vyko 1991 m. sausio 13 dieną. Šitą vaizdą aš tikrai vežuosi ? Jungtines Valstijas. Tai yra nepaprasta istorija. Per 20 met? Lietuva padar? ne?manom? dalyk?. J?s džiaugiat?s savo laisve. J?s? šalis demokratiška, j?s pasipriešinote diktat?rai. J?s turite ?statym? viršenybę. Ir Lietuvoje dabar demokratija. Lietuva dabar pirmininkauja ESBO, j?s esate visavert? ir visateis? Europos Sąjungos ir Jungtini? Taut? nar?.

Dar daugiau. Lietuva palaiko stabilumą ir taiką ne tik čia, bet ir visame pasaulyje. J?s esate Bosnijoje, Kosove, Gruzijoje ir Irake. Aš atsimenu, kai j?s kreip?t?s ? mane kaip ? Kongreso nar?, ir sak?te, kad mes nor?tume, kad iš Lietuvos b?t? išvesta soviet? kariuomen?. Mes jums pad?jome. J?s pasak?te, kad jums reikia pad?ti. J?s pasak?te, kad j?s norite b?ti NATO nariais. Gerai. J?s pasak?te, kad j?s norite, kad jokia Rusija ar joks kitas agresorius niekada negal?t? j?s? sutrypti, ir mes jums pad?jome. Aš atsimenu, kokia buvo j?s? kariuomen? tomis pirmomis nepriklausomyb?s dienomis, o dabar j?s? kariuomen? labai išaugo.

Lietuva dabar yra NATO nar?. J?s padar?te daug daugiau b?dami nariai t? organizacij? negu didel?s šalys tod?l, kad j?s dalyvaujate drąsiai ir ryžtingai. Tai yra pasteb?ta ir Jungtin?se Valstijose, ir visame pasaulyje. Lietuvos kariai kovoja su Amerikos kareiviais, ir mes visi esame šito didelio parlamento, šitos didel?s j?gos saugumo paj?g? dalis. Ir Goro provincijoje Afganistane mes taip pat kartu. Aš žinau, kiek daug išš?ki? ir sunkum? j?s turite, bet darote daug daugiau negu didel?s valstyb?s. Taigi j?s? ind?lis Goro provincijoje yra didžiulis. Aš manau, mes, kaip Aljansas, galime užtikrinti stabilumą. J?s esate su kitomis NATO tautomis kovoje už laisvę. Ir jeigu j?s dar kreipsit?s ? mus pagalbos, mes esame ir b?sime pasirengę jums pad?ti. Mes norime b?ti tikri, kad Baltijos nepriklausomyb? b?t? tvirta. Mes norime, kad Sausio 13-oji niekada daugiau nesikartot?.

Iš tikr?j? baikime tą Molotovą ir Ribbentropą. Atmeskime tuos dalykus, užmirškime juos. Žinote, aš labai gerai atsimenu, kaip Čikagoje, beje, ten žiemą irgi b?na labai šalta, buvome susitikę, irgi buvo šalta, ne taip kaip čia. Žinote, mes irgi sak?me kalbas, mes kalb?jome apie tas šalis, kurios yra pavergtos Soviet? Sąjungos. Ir mes buvome tikri, kad padarysime viską, ką galime, kad tos šalys ir tautos tapt? laisvos. Mes pad?jome jums atsikratyti soviet? okupacijos jungo. Mes remiame Lietuvos tikslą ir norime, kad Lietuva b?t? energetiškai nepriklausoma, kad gal?t? tur?ti ir branduolin?s energijos taikos ateit?. Mes sustiprinsime dar labiau savo ryšius, gr?sdami abipuse nauda ir pasitik?jimu. Mes b?tinai konstruktyviai kovosime su visais priešais. Visos šalys, didel?s ir mažos, turi teisę b?ti laisvos. Jungtin?s Valstijos niekada nepateisins tokio dalyko, kad didžioji valstyb? gal?t? dominuoti arba laikyti kitą mažesnę valstybę savo šeš?lyje. Kiekviena tauta turi teisę spręsti d?l savo likimo.

Lietuva šiuos metus taip pat paskelbusi Holokausto auk? atminimo metais. Aš d?koju ponui V.Adamkui, Lietuvos Prezidentei ir kitiems Lietuvos vadovams už tai, kad matoma taip plačiai.

Taip pat labai nor?čiau kreiptis ? tuos, kurie susirinko čia iš Kauno, iš Vilniaus. Ponia kalb?jo apie tai, kaip jos t?vas ?kv?p? ją. Ir, ko gera, ?kv?p? net ir tokiam pavojingam žingsniui, kad jos brolis pasiaukojo Lietuvos nepriklausomybei. Toki? šeim? yra daug Lietuvoje. Yra toki? šeim? ir žmoni?, kuri? pavard?s niekada nepasirodo laikrašči? puslapiuose, bet jie gyvena taip, kad vieni daugiau, kiti mažiau prisideda prie Lietuvos gerov?s.

Žinote, mano mama gim? Jurbarke, o Jurbarkas netoli Kauno, prieš 100 met? ? 1911 metais. Mano senel?, pasi?musi tris vaikus, išvyko ? Jungtines Valstijas. Nesuprantu, kaip gal?jo viena moteris su trimis vaikais patekti ? Jungtines Valstijas. Mano mamai tada buvo tik dveji metai. Mano mama ? Ona Kutkait?. Tiesą sakant, nedaug žinau apie j? kelionę ? Jungtines Valstijas. Tik žinau, kad pasakojama šeimoje, o m?s? šeimoje dažnai apie tai kalbama, kad mano senel?s bagaže buvo šita maža knygel?. Tai maldaknyg?, atspausdinta 1863 m. J?s žinote, tai tas laikas, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Mano senel? buvo nuostabi moteris. Ji išlaik? tą maldaknygę, ?sid?jo ją ? rankinę ir atsivež? ? Jungtin?s Amerikos Valstijas. Daugiau kaip šimtą met? šeima saugojo šią maldaknygę, Lietuvoje per tą laiką buvo ir vokieči?, ir naci? ir soviet? okupacijos. Šiandien savo mamos vardu, šeimos vardu noriu pasakyti, kad atvežu šią maldaknygę ? gimtinę. Lenkiu galvą prieš Sausio 13-osios aukas. Didžiuojuosi V.Landsbergiu, kurio drąsa ir kit? žmoni? drąsa, pasipriešino tironijos gr?smei. Ir tik tik?jimas, ir tik tik?jimo laisv? bei žodžio laisv?, taip pat laisvi ir teisingi rinkimai leidžia dabar mums kalb?ti apie laisvą Lietuvą, apie laisvą Lietuvą dabar ir visada. Tegu šeimos niekada ned?žta, teb?na pašlovinti tie, kurie kovojo už Lietuvą, b?kime kartu, kovokime kartu už tas vertybes, už kurias sud?jo galvas m?s? minimi Laisv?s gyn?jai. Tegyvuoja Lietuva.

Richard J. Durbin
JAV senatoriaus

Kalba, pasakyta iškilmingame 1991 m. sausio 13-osios dvidešimtmečio min?jime
?M?šis už Taut? laisvę? LR Seime 2011-01-13
„Pasaulio lietuvis“, 2011/02

Komentavimas negalimas.