„Nepaliksiu jūsų našlaičiais“

Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 14, 15-21) 

JonasJėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite,– jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“.

 

Pirmadienis 19 d. Valanda rimta

Šioje Evangelijoje Jėzus savo mokiniams kalba paskutinį kartą prieš Kančią… Jis randa laiko pateikti savo testamentą ne kad gyventume be Jo, bet kad mokytumės gyventi su Juo kitaip. Kad pajustume šios savaitės žodžių svorį, raskime laiko įsivaizduoti aplinką, kurioje Jėzus kalba savo draugams, nes Jis juos įveda į Prisikėlimo paslaptį.

 

Antradienis 20 d. Jis meldžiasi už mus

Pirmieji Jėzaus pasakyti žodžiai mums leidžia rinktis: „Jei mane mylite…“: Jis nenori mūsų spausti. Bet ši laisvė, kurią Jis mums siūlo, nėra apleidimo ženklas. Tuoj po to Jis mus nuramina: „paprašysiu“, ir nėra sąlygų: ar Jį mylėsime, ar ne, Jėzus melsis už mus. Šiandieną Jėzus prašo Tėvą atsiųsti Jo Šventąją Dvasią man ir kiekvienam iš mūsų! Būdamas tikras, kad melsis, galiu grįžti į pirmą Jėzaus mintį „Jei mane mylite…“ ir atkreipti dėmesį į tai, ką ji man sukelia.

 

Trečiadienis 21 d. Globėja

Jėzus mums praneša apie Globėją, užtarėją, įkvėpėją, kad pasinėrę į pasaulį, būtume kviečiami susiremti su priešininku. Bet Jėzus nepatikslina, ar jis ateis iš išorės, ar iš mūsų pačių vidaus. Šiame keistame procese keliaudami į tiesą, negalime pasikliauti tik savo pačių jėgomis: mums reikia Šventosios Dvasios. Atsigręšiu į šį Globėją, Jam sakydamas: „Ateik, Dievo Dvasia, apgink mane nuo priešininko“.

 

Ketvirtadienis 22 d. Tikėjimo akys

Šventoji Dvasia nėra duota kai kuriems ir už nuopelnus, Ji siūloma visiems. Bet kai kurie, mums sako Jėzus, – negali Jos gauti, nes Jos nemato. Didelė atsakomybė mums tenka: kaip pakankamai atverti tikėjimo akis, kad priimtume Šventąją Dvasią? Kaip pašalinti nuo savo akių kliūtis, kurios  trukdo matyti? Šiandieną galiu pasistengti matyti Šventąją Dvasią, kuri veikia pasaulio centre. Galiu pajėgti Ją priimti, jei pripažinsiu, jog Ji veikia kitame, net tame, kurio nesuprantu!   

 

Penktadienis 23 d. Prisikėlusysis dabar!  

Jėzus mums skelbia, kad ateis pas mus, kad Jį pamatysime gyvą. Šis gyvenimas suteikia viltį dėl Jo duoto tokio pažado: „ir jūs gyvensite“. Kad gyventume, mums reikia išlaikyti Prisikėlusiojo bandymą: Jis save apreiškia per Raštus, per mūsų širdies judesius, per sakramentus, per kitus žmones… Su poetu jėzuitu Didier Rimaud prašykime Viešpaties Jo laukti visur: „nukreipk mano jausmus į gelmę, stiprink mano žingsnius nuotykiui!“ Tada gyvensiu!     

 

Šeštadienis 24 d. Atviras Trejybei

Jėzus prašo Tėvo atsiųsti Šventąją Dvasią. Ji ateina pas mus. Ji yra Tėve ir mumyse… Kokie susipynę ryšiai! O paskutiniuose šios evangelijos sakiniuose visi ryšiai vėl susipina žodyje „Meilė“. Jėzus yra santykyje, kurį vadiname vienu žodžiu: Trejybė. Trejybės paslaptis nėra sudėtingas būdas kalbėti apie Dievą: tai Jo kvietimas įeiti į ritmišką judėjimą, kad būčiau Jame ir Jis manyje! Šiandieną galiu priimti krikščionio kvietimą tobulai: „vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ ir užmegzti ryšius, vienijančius Trejybės asmenis tarpusavyje ir su manimi. Meilė atveria. Tai Prisikėlimo pėdsakas mano gyvenime.

 

Sekmadienis 25 d. Mylėti – įsakymai – mylėti

Evangelija prasideda ir baigiasi žodžiais, kurie atrodo tarpusavyje nesusieti: įsakymai ir mylėti. „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“. Žinome, jog neužtenka pasakyti: „aš tave myliu“, žinome, kaip sunku likti ištikimam. Paskutinis sakinys pabrėžia: „tas lieka ištikimas, kas mane myli“. Bet kyla klausimas: kaip tai padaryti? Nesijaudinkime, jei nesame dideli mistikai. Tyli ištikimybė, paprastas troškimas tarnauti savo broliams ir seserims bei sekti Kristų, ar tai nereiškia priimti Jo įsakymus ir įeiti į Jo meilę? Tai kelias, tikrai vedantis į Prisikėlimą.

 

 

 

 Pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį

www.versdimanche.com 

 Parengė Birutė Šinkūnienė

Komentavimas negalimas.