Jurgita Stankauskaitė. Nemigos naktys

Nebūčiau pagalvojus, kad po šitiek patirtų intensyvių mokslo metų vėl galėčiau trumpinti naktis dėl knygos. Ne dėl mokslinės ar privalomosios literatūros, o dėl savo malonumui vartomos nedidelės raudonos knygelės. Nors Jums tai nebus naujiena, tačiau man tai yra vienas didžiausių gyvenime atradimų.

Šalia mano kompiuterio guli Jurgio Burdulio knyga Okupacijos naktis. Nors ši pavardė man yra girdėta, tačiau minėtos knygos gyvenime nebuvau mačiusi ir girdėjusi. Tai, ką joje radau, mane stebino, liūdino ir džiugino. Liūdėjau, kad knyga, kupina tiek vertingos informacijos, tik dabar pateko į mano rankas, bet džiaugiausi dėl to, kad iš viso man pavyko susipažinti su jos turiniu. Nežinau, ar galiu papasakoti, kokiais keliais ji atkeliavo pas mane, tačiau galiu išduoti mažytę paslaptį, kad tik prieš savaitę Obelijos kaime „Okupacijos naktimis“ su man artimu žmogumi pasidalino pats Jurgio Burdulio sūnus ir anūkas. Nesvarbu, kad ne aš turėjau progą su jais susipažinti, tačiau svarbiausia, kad šiuo metu galiu ją skaityti.

burdulis

Apie J. Burdulį yra rašiusi Eugenija Pakutkienė. Šiame portale galima rasti jos išsamų straipsnį. Paminėsiu tik kelis svarbius faktus apie mūsų kraštietį: jis gimė 1924 metais Vidugirių Būdos kaime ir, kaip didelė kraštiečių dalis, prasidėjus karui privalėjo palikti gimtuosius namus ir išvykti gyvenimo ieškoti Lietuvoje.

J. Burdulio knygoje galima rasti tiek nepaprastų faktų, jog iš pradžių sunku jais patikėti. O patikėti sunku dėl to, kad ne su vienu garbingo amžiaus žmogumi esu kalbėjusi apie tuos žiaurius repatriacijos laikus, tačiau nei vienas nėra tiek atskleidęs informacijos, kiek pateikiama Okupacijos naktyje. Vėlgi, viena yra kalbėtis akis į akį, o kita rašyti prisiminimų knygą. Pokalbio metu galima daug dalykų užmiršti, daug faktų nepaminėti, o pasiryžusiam išleisti knygą žmogui diena iš dienos ima ryškėti vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Perskaičius ketvirtadalį knygos imu suprasti, kad gretimame kaime galėjo vykti visiškai kitokie dalykai, kurių nepatyrė, pavyzdžiui, mano senelis, gyvenęs Vidugiriuose. Įstrigo man atminty vienas epizodas iš J. Burdulio atsiminimų, kai šis lankė mokyklą Paliūnuose. Jis pasakoja, kad mirus maršalui J. Pilsudskiui valdžia paskelbė gedulą šešiems mėnesiams. Per tą laiką visi žmonės privalėjo nešioti ant rankovės gedulo raištį. Neaišku, kaip buvo su suaugusiaisiais, nes jie griežtai atsisakė už tą niekšą, grobiką žėlabą nešioti!, tačiau mokykloje vaikai privalėjo juos prisisiūti. Pamaži tie raiščiai ėmė patys atsilupti. Buvo drąsiųjų, kurie pirmieji išdrįso atsisakyti juos nešioti. Mokytoja už tai labai pyko ir net už ausų patampydavo. Kiek man buvo pasakota, vaikai nelabai priešindavosi mokytojams, bet šioje mokykloje buvo tokių, kurie už fizines bausmes ir padarytą gėdą prieš visą klasę sugebėdavo mokytojai atkeršyti. Pasirodo, kad J. Burdulio lankomoje mokykloje mokė lenkė. Galbūt dėl to buvo toks mokinių priešingumas. Kartą tas mokinys, kurį mokytoja tampė už ausų, sukūrė plakatą ir jį pakabino prie mokyklos. Jame buvo rašoma: Mūs mokytoja pikta kaip žvėris, mus tampo už ausų. Mes gyvuliams taip nedarom… Mokytoją labiausiai įsiutino aukštai pakabintas plakatas, kad jo negalėtų nulupti. Po šio įvykio buvo galima tikėtis blogų naujienų. Mokytoja neteko kantrybės. Pasiskundė ji savo draugui – kaimyninės mokyklos mokytojui. Vieną dieną gal penkis pačius nepaklusniausius mokinius už pamokų neparuošimą mokytoja paliko klasėje po pamokų. Atseit čia turėsit išmokti, ko namie nesimokinot… Kai mes visi likusieji išbruzdėjom namo, atsirado jau minėtas mokytojas. Tada mūsų mokytoja atidavė jam mūsų klasės raktą ir pati išėjo namo. Tas užrakino duris ir pasakė:

– Aš jus išauklėsiu! Kodėl neklausot mokytojos?!

Ir paleido į darbą kumščius. Mušė vyriškai, per veidą, per ausis. Buvo išgėręs ir terorizavo vaikus, kiek tik jis norėjo. Rytojaus dieną kai kuriuos iš jų tėvai net pas daktarus vežiojo. Keisčiausia yra tai, kad abu mokytojai vėliau buvo nubausti ir atleisti iš mokytojo pareigų. J. Burdulis pats tuo stebėjosi, nes tais laikais mokytojas visada buvo teisus. Matyt, paskutinis nežmoniškas elgesys su vaikais sujaudino pačią valdžią.

Šioje knygoje yra dar daugiau įdomių ir negirdėtų faktų, kurie neleidžia užmigti pačią juodžiausią naktį. Manau, kad dar ne vieną mėnulį pasitiksiu su Okupacijos naktimi, o su Jumis dalinsiuosi pačiais įsimintiniausiais faktais.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl 

Komentavimas negalimas.