Ne vien duona žmogus sotus

„Ką mes žinome apie kitą žmogų? Kiekvienas žmogus tai atskiras pasaulis. Pilka kasdienybė atbukina kiekvieną“, – rašė Ieva Simonaitytė knygoje „Ne ta pastogė“, 32 psl.

 Kiekvienam norisi pažinti savo kraštą, pakeliauti, pamatyti, kaip kitur gyvenama. Kažkada skaičiau istoriją, kad kai vienas vyras liko našlys su sūneliu, netrukus parsivedė naują mamą. Tėvas ją pristatė giminaičiams, o kai atėjo sūnaus eilė, tas stovėjo paniuręs sukryžiuotom rankom, lyg visu kūnu kalbėtų, kad jis nesukalbamas. Tada vaiko senelis priėjo prie tėvo ir tarė: „Mikase, tavo sūnus – pats blogiausias vaikas visoje apylinkėje. Visai nesistebėsiu, jei rytoj jis tave apmėtys akmenimis.“

Bet štai pamotė nepasimetė, o priėjusi prie vaiko pakėlė jo smakrą ir žvilgtelėjusi į akis pasakė: „Tu labai klysti, jis nėra visoje apylinkėje pats blogiausias vaikas, tai labai protingas berniukas, tik jis dar neišmoko pasinaudoti sava išmintimi.“

Vėliau pamotė jau ne vien drąsino berniuką, bet ir išmokė gražių dalykų: rašyti mašinėle, rinkti informaciją ir raštu reikšti mintis. Vėliau jis tapo gana garsiu daktaru, kuris kalbėjo: „Žmogus valdo tik savo galvoseną.“

Tokia buvo jo patirtis, bet vos tik jis pakeitė savo įsitikinimą, jog yra blogas, ir patikėjo, kad yra protingas, jam atsivėrė didelių darbų galimybės ir aplankė pelnyta sėkmė.

Tikriausiai daugeliui likimas kartais lemia atsidurti tokios pamotės vietoje. Kartais atsirandame šalia tokio žmogaus, kuriam reikalingas mūsų žodis, padrąsinimas, tikėjimas juo – dalykai, kurie nieko nekainuoja, o gali labai daug… Būna, kad ir mums, eiliniams žmonėms, reikia ko nors iš šalies, ko nors, skiriančio mums savas pastabas, patarimus. Nevertėtų užsisklęsti, o paklausyti, atsiverti. Kad ir kokie būtume irzlūs, nepakantūs, keikiantys, kad ir kaip būtų sunku viduje, tas šalia atsidūręs žmogus nieko su tuo neturi bendro. Kaip mūsų kunigas pataria, neverta savęs apsunkinti blogomis mintimis ar ketinimais, keiksmais, nes tik save nuodijame, o išsikrovus ar mums palengvės? O ar kitam žmogui pakenks? Tikriausiai ne, tik pačiam bus blogiau. Tad vis dėlto geriau galvoti tik apie gerus dalykus ir būti teigiamai nusiteikusiam.

 Paulius Normantas, Lietuvos keliautojas ir piligrimas, savo tėviškėje pasigenda bendrabūvio vertybių – jį labiausiai jaudina dvasinių tarpusavio ryšių trūkumas.

Ne vien duona žmogus sotus. Jam reikia kažko ir prie duonos, kaip pasakė kažkuris mąstytojas, filosofas.

Prancūzas A. de Sent-Egziuperi taip pat tikėjo, kad didžiausia vertybė yra žmogaus ryšys su žmogumi. Taip pat svarbi ir pagarba žmogui.

Gera pažinti savo kraštą, gera ir pakeliauti, pamatyti daugiau ir pasimokyti. Šią vasarą dukra nupirko bilietus į Ispaniją, Hueskos miestą, kuriame gyvena 50 tūkst. gyventojų ir kuriame ji pusmetį studijavo su „Erasmus“ mainų programa, savanoriavo vienus metus, o dabar dirba, laisvalaikiu keliauja, lanko įvairias vietas ir laipioja po kalnus. Kaip ji sako, įsimylėjo kalnus ir man norėjo tai parodyti… 

Gražūs aplinkiniai vaizdai: miestą supa kalnai, ant kalvų matyti išlikusių pilių, įspūdingos senosios gyvenvietės su bažnyčiomis iš XI amžiaus, pilna daugelio kultūrų ir gyvenusių tautų palikto lobio – įvairių statinių. Mieste gyvena nemažai įvairių tautybių žmonių, bet tarp jų nebūna nesutarimų. Itin žavi žmonių bendravimas.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Hueska

https://lt.wikipedia.org/wiki/Hueska

 Čia Rasa savo vardu mane užrašė į Hueskos miesto biblioteką. Ji didžiulė ir joje tiek daug žmonių apsilanko – ir mažų, ir didelių, ir senų. Be galo žavi žmonių susidomėjimas knyga, spauda ir nuolatinis bendravimas.

Bibliotekoje yra 14 lankytojams skirtų kompiuterių su interneto ryšiu, bet kompiuteriais mažai kas naudojasi. Čia viskas kitaip nei pas mus, čia vieni prie kompiuterių ilgiau sėdi, kiti trumpiau, bet daugiau žmonių prieina prie lentynų, ima laikraščius, žurnalus, sėdasi prie staliukų ir skaito. 

Įstaigose visur 14 val. prasideda vienos valandos pietų pertrauka, po jos vėl galima apsipirkti ar naudotis biblioteka.

Gal iš dalies aukšta temperatūra priverčia žmones sueiti į vidų, nes neapsakomi karščiai lauke, o viduje visur yra vėsintuvų. Bet ne vien dėl to žmonės lanko kultūros namus, kurie didžiuliai, biblioteką, nemokamus muziejus. Taip pat daug žmonių ir po kalnus keliauja net su vaikais ant pečių. O mes vos kojas vilkome kalnų takeliais ir gerais asfaltuotais keliais. Atsigaudavome prie ežero vandens ar upės, kurioje vanduo kaip mūsų šuliny – šaltas, gaivus.

 Čia vakarais daugiausia žmonių išeina į lauką. Miesto gatvelės ir aikštelės, parkai, sodas, žaidimų aikštelės pilnut pilnutėlės. Kai jau saulė ne tiek kaitina, vaikai aikštelėse žaidžia, seneliams irgi netrūksta nei dėmesio, nei vietos, jie tarytum nesusenėję, niekur neuždaryti ir neatskirti nuo kitų. Rasa sako: „Va, mūs močiutei tai čia tiktų.“ Net ir menkai paeinančios močiutės išeina vakarais ir sėdi ar vaikšto prie kavinukių, parkuose, sodeliuose. Mes irgi prisėdom ir negalėjom nesigėrėti žmonių gražiu bendravimu ir tuo, kad jie nesėdi namuose, išeina pasivaikščioti, sportuoti, pasišnekėti. Kasdien po darbo Rasa nuveža prie upės ar ežero – ten vėsu. Taip pat dar daug kur nuveža, tik bijome kalnų aukštumos, panikuojame, tai jau į kalnus gal daugiau neveš. Buvome koncerte prie Prancūzijos sienos, Graus miesto renginyje, kur kepė 1 km ilgio dešrelę ir paskui visiems dalijo. Gavom ir mes paragauti jos su duona – jie nemėgsta nei kečupo, nei garstyčių. Sako, kad maistas savaime turi savo gerą skonį ir nereikia jo slopinti kokiais nors priedais. Žmonės vartoja daug vaisių, salotų, pas juos skanūs pomidorai. Labai saldžios gervuogės, tik ne tokios sultingos kaip pas mus, o česnakas stiprus, nes visur trūksta vandens. Nors netoli Prancūzijos sienos buvo vėsu ir užklupo lietus su kruša, ten upės vanduo kaip šuliny – ir švarus, ir šaltas. 

Verta prižiūrėti sveikatėlę, čia būnant mankštintis. Kieme yra įrangos ir stuburui, kad neskaudėtų. Daug kur prie daugiabučių yra gyventojams maudytis skirtų baseinų, o prie mūsų esąs valdiškas mokamas baseinas. Tačiau muziejai visur nemokami. Lankėm senovinius miestelius ir netoli esančią XI amžiuje pastatytą bažnyčią. Taip pat nueinu dar ant nedidelės upės kranto. Šalia žmonių sodai, tai labai gražu. Daržai, sodai, parkai drėkinami dirbtiniu būdu, o gatvėse yra vandens punktų, kur galima atsigerti nemokamai. Įdomu pažinti kitų žmonių gyvenimą ir pasimokyti. Žemė čia sunkiai įdirbama, nes joje vien akmenys, o javas nukirstas. Uždera kažkaip. Šiaip daug vynuogynų, alyvmedžių. 

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.