Ne tik apie gavėnią

Onutė Staskevičiūtė-Lastauskienė pasakoja:

– In pabeigų vasaro atlaido graita sniegų, o da palijo, tai sniegas graita ir nuplaukė. Kap sykis pasijautė tep gražu ir kvepia jau pavasaru. Kovas – tai pavasaro pradza. Verta susirašyc, kokios bus pyrmos dzienos, ba kap kovo pyrmųdzien kokias bus oras, tokias bus visas pavasaris, kovo antrųdzien – vasara, traco – ruduoj, o kecvirto kovo – žiema. Kap seniau vadzinom morcus, ne kovas. Jei per Mūčalnykus, kovo 20 dz., pašals, tai da 20 dzienų šals.

Rodos, cik vakar buvau mažas vaikelis, augau su vyresniu broliu Vituku, jaunesniais Jonuku ir Valduku. Buvau viena duktė pas mamų, tai sakydavo: „Ot, dukrala, tai gerai, kad mano užvadėlė būsi“. Alia neužsibuvau… Daug išmokau iš mamos ir prisdavė paskui, kap nuvėjau in marcas. Tep darau, kap mano močutė darė ir mama vis prieš šventes, prisimenu jų patarimus ir darytus darbus, valgius gamytus. Tėvelis jau amžinų atilsį, gaila, alia ką padarysi. Irgi mylėj dainas. Sakau, kap nunešdzinėjau vaikystėj in pievų jam mamos skepetukėn invyniotus priešpiecus, tai pamenu, kap tas mūs tėtė smagiai rėžė atolų. Atrodė man vis, pradalgiai gulė an pievos kap dainos posmai, ir man rodės vis, kad dalgė jo – tėtės rankose irgi dainuoja… Gyvenimas aina, nesulaikysi jo. Dzyrbo, augino, stengėsi dėl vaikų ir sau, turėjo pyrmas išaic in Amžinybį.

pasnykasDzaugiuos, kad mama da yra, kad galiu aplankyc, prisglausc. Pasigiru, ką gardaus pagaminu savo šaimynai, jai irgi nuvežu. Mano, kap ir kožno kito, mama buvo jauna ir graži. Nieko nepadarysim, kad sanatvė neprašyta ateina kožnam. Norėtųsi laikų sulaikyc, alia neįmanoma. Praėjį metai irgi negrįš. Visadu labai mylėjom dainuoc abidzvi. Ir dabar myliu su vyru, daug dainų mokam. Rodos, kad dainose sugrįžta jaunystė ir aniej laikai, ir vaizdai.

Prieš Užgavėnias (kap pamenu iš savo vaikystės namų) reikėj daug valgyc ir riebiai. Užsigavėjimu ciko blynai bulviniai, prėskucai, ir da pamirkyci spirgucuose ir riebumukėj. O va kap prieš Papelčų, tai net puodus šėravojom, kad jokios riebumos neliktų an braunų ir vidurin. Kap seniau Papelčun, tai dzidelis pasnykas, apsėjom cik an duonos ir vandenio. O gavėnion mėsos mažai kadu seniau. Slidzikai, bulvės, silkių, tai žuvų, žyrnių, aguonų buvo vis, kopūstai, cik jau nespyrgyci, barštukai balcyci, tai rūškyniai, kručkai, visadu slaikuose turėjom slyvų, tai grūšų, kiaušinių ratai kadu (va per Velykas tai jau labai valgėm), pieniško irgi mažai, kap kadu cik. O jau penktadieniais ir tračadieniais, tai pasnykavom, be mėsos bile. Ir va kap visi sveiki buvo. Aš an savį irgi insicikinau: kap pamažinu valgyc, tai net gerau jaucuos. Rodos, pasdarai langvas žmogus kap plūksna. O kap da pabūni bažnyčoj, tai jau visai gerai pasidaro. Ainam dabar in Žagarų bažnyčukį. Turim arcau namų. Giedam chori ir pamaldose būnam. Papelčo pamaldos Žagarų bažnyčukėj buvo kovo 1 dzien 10 val., o paskui nedėliom prieš 10 val. (pyrmų dalį) ir po pamaldų (antrų dalį) giedosim Graudus verksmus.

Namuose, pamenu, savoj vaikystėj, kad vis giedojom Graudus verksmus, ražančų. Buvo vienan kampi kambaro tokias kap altorukas su Paneli Mariju, tai padabinam. Ir tep man tį paciko. O kap tėtė užveda maldų, tai mes paskui. Mamos irgi gražus balsas nuog Šliaužų. Jos tėtė buvo Adomas Šliaužys iš Ožkinių, o jau jo duktė Rožė nuvėj in marcas in Trakiškius už Staskevičo.

Myliu kaimų. Man labai paciko sana troba, savo kiemi irgi išlaikėm medzinį stubų, nor turim ir mūrinį. Kamara – tai man kap stebuklynga vieta, tep vis buvo kap sklodelis, visko pylnos lancynos ligi palubių.

Atėjis trobon aini pro gonkas ir pataikai in priemenių, o iš jos šaimyna sau turėj tokį be langų kambarukų, tai ir buvo toj kamara, o iš jos kopėcom an aukšto užlipis matai prieg kamino iš lantų sukaltų skrynių. Joj laikyta sukabyci lašiniai, šalvėjosi sūdzyci ar vendzyci ir skilandzis, da dešrukės, taukinė, ką po šaukšto vis dėj in vyrtus kopūstus. Kap virė kopūstus su bulvėm su lupynu kitan puodi. Gonkutėse uslanai šonuose ir tep pac kuknėj pasieniuose uslanai, lova, mašina – krosnis pietam vyrc ir bulvėm šucyc kiaulėm. O vidurin po padlagi sklepukas bulvėm laikyc, barštukam, morkvėm ir slaikam, irgi kopėtukės, ir acivoža, durys atidaro, kap nori inlipc ko pasimc.

Ona Tumelienė porina:

– Iš priemenės in kamarų raikėj ciesiai aic, buvo durys tamsios. Kamara – tamsus kambarukas stuboj seniau buvo. Cik inėjus in priemenį kairėn ir ciesėn in virtuves durys pas abidzvi šaimynas, o iš priemenės ciesiai durys in kamarų. Tynajus stovėjo kopėcos lipc an aukšto, o šonuose an lancynukių daug slaikucų ir visokių raikalyngų rakandų. Tai sūris pakabytas ar ir an lancynos tolierkutėn, ir apacoj stovėj tai bačka su kopūstais rūgytais galvom cielom ir siečkavoci. Duonkubilis, cėberys duonai mynkyc su raugu, užpyltu myltais, laikė an kito sykio, kad vė užmynkyc. Žurukį tankiai virėm irgi iš to raugo, pabalcytų smetonuki. Ližė kampi stovėj paramta, kad in pečų pašauc duonos bakanukai. An krūkuco kaboj kačarga žarjom pažarscyc. Pieno zbonas vis stovėj kamaroj tamsiai. Kap surūgsta, tai norbi peiliu raikyk – tokias geras, sciprus. Vuogų ar obuolių molinis zbonas. Žibino balanu, paskui liktarniu ar lempu an žibalo. Jau kap prieš 1970 metus, jau kap acirado elektra, viskas pagerėj.

Metai nuvėj, kap vanduoj nuplaukė. Dabar jau tep nei kas gamina kap seniau, nei pasnykų tep žūro. Alia mes tai laikomės pasnykavimo. Kad ir pacam gerau, kap pralauki tų gavėnių su kūdesniu valgiu, tai cik an sveikatos išaina.

Genutė Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.