Namų ir dūmas kvepia

Mūs, Juodeliškių Kmieliauskų, tėvai buvo Juozas ir Ona (Misiukonytė iš Klevų). Turėjo 12 ha kolonijų. Šitoj šeimoj gimėm Julė, Albinas, aš – Verusė (gimus 1929 m.), Jonas, Miliutė, Onutė, Juozas, Antanas. Daug per anksci mirė. Tėvukas tai intencijai buvo padaris cimencinį kryžų, cik negavo leidimo jo pastacyc. Vėliau tų kryžų adavė Grėbliūnam in Krasnavų.

Pirma buvo Juliukė. Mirė ji maža. Vyrausias Albinas liko ūkininkauc namie. Jam teko gaspadorauc an 12 ha gimto ūkio ir nameliai taisyc, perstacinėc. Po karo Albinas dasipirko 8 ha, ba nuo seniai randavojo prie kraisai, vėliau dasipirko iš Jonaraisco dvaro, viso buvo 45 ha. Ženotas su Alduti Krivonyti iš Jonaraisco. Aš, Verusė, ištekėjau už Vito Valukonio Lumbių kaimi. Jonas (gimis 1931-02-11) vedė Julijų Goberūtį iš Paliūnų. Jis ėjo LVKD sekretoraus pareigas. (Draugijos archyve yra paraiška dėl narystės ir įdarbinimo – 1962-08-12 d. – E. P.) Mirė jaunas. Žmona vėliau su sūnumi Valdu ir Romu išvyko in JAV. Miliutė paliko šitų pasaulį 17 metų. Ona ištekėjo Klevuose už Šarkos. Mirė būdama 24 m., o jos dukrytė Danutė – po dzviejų savaitių. Buvo tep, kad per du mėnesius šaimynoj buvo trejos šermenys. Juozas žuvo 21-metis. Antanas gyveno Sulejuvki prie Varšuvos. Jis gimis per tremtį 1943 m. Papartėliuose. Jį tėvai parsinešė iš Lietuvos an rankų. (Antanas Kmieliauskas baigė Varšuvos universitetą. Su Rimu, Jonu ir Juozu Vainomis, Mickevičiumi ir kitais veikė LVKD, leido „Varsnas“. Dėstė matematiką. Vėlai sukūrė šeimą. Mirė 2012-12-01. Liko trys maži vaikai – E. P.)

In Lietuvų, kap ir daugelis, išvažavom 1941 pavasarin, o grįžom 1946 m. Turėjau 12 metų, kap in Lietuvų išvažavom. Su tėvais buvom prieg Marijampolės, paskui nusiuntė netoli Kauno in vokiečo paliktų gaspadarkų. O kap rusai okupavo Lietuvų, užėjo vokiečai ir išvarė, liko mūs arkliai ir kų iš namų buvom acivežį, liepė palikc ir aic, kur akes mato… Išėjom an vargo… prie Aštros Kirsnos. Bulakavo dvaralin Navickai gyveno, tai mani jau 16 metų paėmė už tarnaitį. Anksci, 4 val. ryti, raikėjo kelcis pirmiausia karvių melžc. Su kitu mergioti dzyrbom ir tvarti, ir stuboj. O kap grįžo frontas, ciej Navickai susikrovė an vieno vežimo savo daiktus ir išvažau sykiu su frontu.

Traukė ilgesys namo, rodos, oru nulėktai, kap toj pasakoj – kad kas plūksnas numestų… Namų ir dūmas kvepia, nei akių grauža, nei, rodos, nekartus. Nor tynajus nebuvo negerai, ba da ir veseilioj teko būc, kap ponios Navickienės brolis žanijosi su Baliūniūti (ji tokia graži, ilgais plaukais).

Kmiel-(3)

Parėjom 1946 m. in Juodeliškį ne visai tuščom, ba parsinešėm vis ciek, kiek galėjom paimc rankosa. Nieko neradom. Namai apgrauci, raikėj stacycis. Turėjom laimį, kad tėvelio brolis buvo Kanadoj, tai jis siuntė pinigus ir valgio, drapanų, net porai arklių davė dolierų, tai nusipirkom. Brolį 1947 m. paėmė in karuomenį Lenkijoj, tai jau rankų darban sumažėjo. Mačinau, kiek galėjau.

Pas mus Juodeliškėn suveidzinėj jaunimas. Biedni buvom, alia laimyngi. Mylėjom dainuoc. Aš, brolis, kitas brolis, sasutė turėjom gražus balsus, tai dainavom vis. Kap cik šaštadienis, ateina daugiau jaunimo, apsidzyrbam darbus ar ir po kokios talkos, tai kap geriau pasilsėsi, jei ne dainoj?

Kap numirė mūs mama, jauniausias Antanukas buvo 7 metų. O prieš metus, 1949, jau buvo numirus močutė, cik jai tai buvo 93 metai. Mama mirė 1950 m. Man buvo 22 metai, tai rūpinausi visais mažesniais. O pokaro metai sunkūs, visko brokau, o valgyc tai raikėj. Tai sakau: tais čėsais kas turėj kokių giminių Amerikoj, tai tam langviau. Nu ir mumiem paskui dėdė ir dzviracį nupirko, cik nežinojom, kap dzaugcis: tai vienas nori važuoc, tai kitas. Ba dzviracis namuosa buvo vienas, o mūs tai daug… Ir visi norėj juom važinėc. Kap in šokį aic – irgi vienos kelnės, viena suknelė, ir andarokucu raikėj dalycis, kamašukais.

Kap atėjau in Lumbius in marcas, tai irgi mamos nebuvo, kas patars, kas užtars, jau nebuvo kam. O po 11 mėnesių, kap susižaninom, po vestuvių, gimė mumiem mergaitė. Alia žmogus jaunas, gavom rodų. O da raikėjo stacycis. Statėm kluonų 1960 m., tvartų molinį 1964 m. Per melioracijų pas kaimynus privertė daug molio, ba an mūs laukų jo nebuvo, tai tep vežėm vežimu ir su šaudais arkliu mynkėm, ir nulipdėm šitų tvartų. Dabar aptinkavo ir atrodo kap naujoviškas, alia molis, tai ne ciek šaltos sienos, ne tep vėjai žiemų švilpė, šilta buvo gyvuliam. Ar laukuose, ar namuose – visur rankų darbas. Sodzinom in pardavimų daug cukrinių runkelių, sėjom linų. Reikėjo ir rauc, ir mync, kapliuoc… Dabar rankos miegoc neduoda.

Lumbiuose kap atėjau, mano vyras Vitas, jo brolis ir da trys sesutės buvo jo. Anksci jiej liko be mamos Magdutės (Dapkevičūtės) Valukonienės, katry paėj iš Žagarų. O ty irgi liko našlys jos brolis Petras Dapkevičus (Mykolo sūnus). Tai šitas Pranas Valukonis nusiuntė tynajus savo sasarį Elžbietų Valukonių, pas anuos siratukus. O paskui jau Ona Dapkevičų, jų duktė, atėjus in Lumbius pas Šarkus in marcas paėmė augycinį Marutį Valukonių (mano vyro sasarį). Seniau daug kur našlių buvo. Ca vaikai privargo be mamos, o ji mirė kap vyrausias Vitas (mano būsimas vyras) buvo 10 metukų, Birutė, Petras, Marutė, Onutė – jauniausia, trijų. Tai Birutė vaikam kap mama buvo 7 metukų, kap numirė mama. Nabagutė ir paci ilgai paskui negyveno, alia pasakojo, kap rūpinosi mamu, dėjo kompresus jai an žaizdų, kap virė (o malkos brokau) ir šaimynai su tėvu. Ateidzinėj iš kaimynystos giminaitė Valukonio ir padedzinėj. Žinia, kap lieka moteris, tai vis ciek gerau duoda rodų, o vyras prieg mažų vaikų ir da laukuose, tvarti – tai jau jam baisi bėda… Alia išėj visi in gyvenimų.

Ir namie, ir ca, Lumbiuose, buvo sodelis, nu nedzidelis, cik kap tai nebuvo iš ko sodzycis naujų. Alia kad nepamislyta va: kap slyvų, tai bile vienų insodzytai, tai paskui prisidaugina, ba šaknimi aina. Alia kiba neturėjo iš kur imc kad ir mažų atžalukį. O kap užauga, tai gerai ir suvalgyc, ir in slaikus. Va iki dabar tai kiba viena sana obelis cik likus, visas kitas atsodzinom.

Lumbiuose irgi mažai žmonių parėjo iš Lietuvos. Va Valukonių tėvukas Pranas sakydavo: dzidelis kaimas Lumbiai buvo. Levončikai, Drūcai, Gyliai… Cik daugelis neparėj iš Lietuvos, tynajus daug kas liko. O prieškaru tai Valukonių dzidelė buvo kolonija. Pasidalino su broliu mano būsimas uošvis. Jo brolis žanijosi su Katruki Tumelių iš Punsko kaimo. Ir kap išvažau in Lietuvų, tai ir apsiliko prie Marijampolės, Šunskų kaimi gyveno, liko ty dzvi jų dukterys. O ca, Lumbiuosa, kap negrįžo, tai Julius Nevulių su savo mamu, irgi Valukonyti (iš mūs Lumbių Valukonių namų, ji in Žvikelius in marcas pas Nevulius buvo nuvėjus), parėjo in paliktų šitų mažų gaspadarkutį ir gaspadoravo an tų Valukonių 7 hektarų. O va dabar, kap Petro ir Onos (Dapkevičūtės) Šarkų augycinės Marutės (Valukonių) Sinkevičienės šaimyna išmirė (vyras Algirdas, vaikai Henius, Jolanta, Jonukas), tai ir jų ūkį nuspirko šitas Julius Nevulis, ir padzidzino savo.

Seniau labai daug buvo Valukonių. Va Sainuose palei upį tai Pranas Valukonių su Mari, mano uošvio sasari, irgi Valukoniūti, susižanijo. Aniej Valukoniai, ką Sainuose, jų nemažai brolių buvo, tai nedzidukai. Buvo jiej Prancijoj uždarbiauc, pirkosi Sainuosa, statėsi, kailinius siuvė, kraučavo. O ji tai tep audė, siuvinėjo, mezgė, da navet ir gyrnas turėj gonkelėse vis, cik valdza nusavino jų namukų ir vietukį šoni gaisrinės. Kito Valukonio stubelė da stovi kitan miesto krašti. Pacys statėsi, darbinykai buvo ir pečus ir sau, ir žmonėm darė, kad gerai kūrinosi.

Jau 65 metus kap Lumbiuosa. Pasistatė sūnus naujų trobų, turu sau kambarį, visi sutelpam. Mašinų koklinį dėl manį paliko, turu kur šylcis. Anoj stuba irgi graži, su gonkutėm buvo, tai pusė nugrovė ir an tos pacos vietos, cik ilgesnį statė, tai neraikėj išpirkdzinėc planų naujiem fundamentam.

Kap mano sūnus Stasys apsižanijo, tai padėjau prieg anūkų. Marci iki dabar dzyrba Sainų ligoninėj, o jis gaspadoravo. Aš prieg vaikų – ca 4 užaugo. O dzviejų dukterų Eliutės ir Silvijos irgi vienos 2, kitos 1. Turu 7 anūkus iš viso: 1 anūkė ir 6 anūkai. Tep pac ir proanūkų 6, o cik 1 proanūkutė. Turėjau 52 metus, likau močuti, kap gimė pirma anūkutė, o jauniausias namie anūkas – tai jau turėjau 69 metus.

Geri užaugo. Nuveža dabar mani, kur raikia, pas daktarį. Dabar vaikai manim pasirūpina. Kap sako: kap mesi, tep rasi. Man dabar gerai, cik sveikatos mažai, rankas, kojas gelia, ainu su lazduki, bijaus pūlc.

Tep sakau: kap savo vaikam, tai mažai buvo kadu, kad usiimc, jau anūkam daugiau. Alia ir jiej graita išaugo, išbėgo kas sau. Dukterys gyvena Sainuosa, tankiai paskambina, cakavinasi, kap seniau buvo, klausia. Tai gerai, kad jom indomu, cakava senovė ir mano jaunystė. Pasakoju, kiek galiu – tegu žino.

Aš da gyrnom grikius maliau. Gardzi košė, kap išverda. Oi sunku, kap po gorcuko kasdzien raikėj, alia prieg kūlimo arba ir linų mynimo tai da sunkiau. Kap cik atlaikai, nusimali iki pailsimo, cik grūk lovon, jau kap kadu nepajėgi nei nusprausc. Žyrnius irgi malėm an gyrnų. Paskui kiaušinio inmuša ir kepa blynukus. Gardu ir skalsu buvo. O gyrnos tai skrynion du akmenai apskritūs, plokšči. Gyrnos apkauscytos gelažiniu lanku, su pagaikšču in lubas vienas galas instrikdzytas, o ca inpili gorcų ir suki apacos lazdų. O jau kap grucei, tai palaidza liuobiau, tai langviau būna sukc. Sietais sijojo, kad ir drabnesnių, ir dzidesnių būtų kruopų. Sietas tai cykiai, kap per karų, tai kad prūsas neužgirst, vienam raikėj pilniavoc. Davinėj an kortukių ciek, kad užtekt, o šaimynos dzidelės, kur tau užteks? Raikėjo ir savo kruopų dasimalc, tai grikių ar žyrnių. Dalgis ne visur buvo, da pamenu, kap moteros pjautuvu javus kirto ir paskui rišo in pėdukus rugius. Bulves irgi išara plūgu arkliu, o paskui kapliu kasi, tai nusimali perdzien… O rudenin tai daugiausia tų darbų, ba po bulviakasio tai mynimas, kūlimas laukė, paskui verpimas, mezgimas peržiem.

Sakau, dabar duotų jauniem, tai žinotų, kų duona kainuoja. O ca valandukes atbimbikauna, pasėdzi ir mandrinasi, kad turi pinigų, turi, ko nori, valgyc, kuom nori – rangiasi, aunasi. Tuoj naujo vis perka. O tai ne seniau, kad vienu andaroku visos sasarys, vienu šlebuki išvaikščojo, kelnės broliam, ar kamašai, kur in miestelį cik, ciej pacys visiem.

Dabar skudurų pylna ir nei siūc, nei lopyc neraikia. Nei valgio jau nemokės tuoj gamyc, ba viskų an graito ir gatavai. Nu kas dar moka kų daryc? Nemoka, ba neraikia. Mažu ir gerai, kad langvesni čėsai, alia mokėc tai raikėtų kožnam šų tų pasgamyc nor, ba viskas prisiduoda. Va cik paimtų elektrų, tai ir šalta, ir tamsu, ir alkani visi.

Visi dabar vis turi usiėmimo, raikia laukc, kad kas duris prasdaryt, ba paci lieku. Visi lakia in savo darbus, skubinasi, mažai kadu pasėdzi, pašneka. Sakau: seniau žmonės sunkiai dzyrbo, alia ir pašnekėc, suveic turėjo kadu. Jau kap šaštadienis, tai jei jaunimas nesuveit – tai kiba nežne, kas turėt būc, kokia žėlaba ar kas. Tep nebuvo, kad katrų subatų ar nedėlių nesuveitum, nedainuotum. Da tankiau suveidzinėjom.

Noru paklausc, kam galėtau padovanoc, noru pasakyc apie sanus „Šaltinius“, susagtus dermos aplankoj, iš 1910 ir 1911 metų. Nepatamsėjusiu popieru, ba laikyta kuperin, tai šėpoj, vis tamsioj vietoj. Ca seniau, macyc, prenumeravo ir buvo iš Lietuvos sanų laikraščų, kap ir mūs vaikystėj.

 Papasakojo Veronika Valukonienė

Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.