Naminė duona už viską skaniausia

„Prie duonos kepalo niekas badu nemiršta“, – sako liaudies išmintis. „Duonos kelias iki stalo labai ilgas, – sako Valinčių kaimo gyventoja Danutė Bansevičienė. – Tai ne tos dvi valandos, kurios praeina kepalą į krosnį pašovus.“

Danutė duoną kepa jau 45-erius metus. Ji šio amato išmoko iš savo mamos ir močiutės. Ne taip jau paprasta duoną užrauginti, užmaišyti mediniame kubile, tinkamai iškūrenti krosnį. Tešla yra ilgai minkoma, vėliau iš jos formuojami kepalai. Krosnyje duona kepa iki trijų valandų. Iškeptą duoną D. Bansevičienė atpažįsta iš skambesio. Jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba – duona iškepusi.

Duona kaip gyvas daiktas, į daug ką reaguoja. Ne visada iškepsi tokią, kokios nori. Net Mėnulio fazė turi reikšmės. Tešla kyla arba ne. Tai priklauso nuo vandens, miltų kokybės, šeimininkės nuotaikos, krosnies kaitros ir kt.

Kiek šeimininkių, tiek duonos kepimo receptų. Danutė stengiasi perduoti savo gudrybes – tai, ką išmoko iš savo mamos ir močiutės – anūkei Justinai.

 Duonos kepėją Danutę Bansevičienę kalbina anūkė Justina.

sb, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.