Mylime Lietuvą

Lyg kerpės ant stogų prisiminimai plečias,

lyg prietemoje ošiantis lietus,

taip į duris pabeldžia kartais svečias,

atrodo, tris kartus.

[...] kaip laikas virsta kerpėm ir sienojais –

[...] kažkas užrašė, jog tu gyvenai.

                                 Robertas Keturakis

 Dažnai paskambina LLD Ščecino skyriaus pirmininkas. Ir kokių gražių minčių bei ilgesio žodžių jis vis pažeria: „Labai mylime Lietuvą, ilgimės, tik jau neturime jėgų nuvažiuot į ją. Kai buvo galima, pradėjome dažnai lankytis, vaikams parodėme savas tėviškes. Sunku čia buvo, nemėgstami buvome mokyklose, todėl ne visi drįso pasakyti, prisipažinti, kad atvyko iš Lietuvos, kad lietuviai… Čia tik po karo tai labai daug lietuvių gyveno, tik kai kurių vaikai ir anūkai iki šiolei nežino, kad jų seneliai, tėvai iš Lietuvos lietuviai… Daug išmirė, daug sugrįžo, mirė ir jau palaidoti prie savo gimtinių. Daug kitų sukūrė čia mišrias šeimas ir nebuvo paprasta išmokyt vaikus lietuvių kalbos. Vieniems pavyko, kitiems ne.“

Šiuo metu kas kur panorėjęs gali keliauti, pasilikti gyventi arba sugrįžti. Nuo seno žmogaus prigimtis šaukė keliauti, ieškoti. Bet lietuvis, pamilęs tėvynę, gimtinę, dirbo, gyveno, nors ir kukliai, savo namuose. Jei ir iškeliaudavo, vis traukė savas kampelis. Ne veltui sakyta: „Svetur gerai, bet namuose geriausia.“ Ne visada buvo saugu. Karas, pokaris išblaškė šeimas, gimines. Neramiais laikais žmonės buvo priversti ieškoti ramesnio gyvenimo, palikti gimtus namus, žemę, gimtinę… Labai daug lietuvių keliavo, kėlėsi iš vietos į vietą, buvo „vėtyti ir mėtyti“. Dažnas buvo priverstas slėpti savo tikrąją tautybę. Patekus į Lenkiją vaikai mokėsi šeimose kalbėti lenkiškai, kad mokykloje jų nestumdytų ir neskriaustų, kad šeimos vėl neiškeltų kur toliau ar net Sibiro platybėn… „Buvo baisu prisipažinti, kad esi lietuvis“, – dabar sako apgailestaudamas gerb. Viktoras.

Apie savo šeimą kažkada rašė „Aušroje“ a. a. Julija Želepienienė, keletas kitų lietuvių. Savo prisiminimais apie praeitį pasidalijo ir ilgametis LLD Ščecino skyriaus pirmininkas Viktoras Buvelskis, šias pareigas einantis nuo 1998 m., jas perėmęs iš Julijos Želepienienės. V. Buvelskio prosenelis Simas, senelis Jonas ir tėvas Antanas gimę XIX a. Lietuvoje. „Aš irgi ten pat gimiau, tik jau XX amžiuje, – sako gerb. Viktoras. – Paskui rusai užėmė Lietuvą. Pupų dėdė anuomet dainavo: „Vilnius mūsų, Kaunas rusų, Lietuvėlė nebe mūsų“. Mano tėvukas turėjo ūkį Janaukoje (dabar ten Jonų kaimas). Tai vieta, iš kurios apie 3 km kelio iki Kalvarijos, 44 km iki Suvalkų, 17 km iki sienos. Mūsų sodyba stovėjo prie Šešupės. Praeitą vasarą ten besilankydami nusilaužėme gabalėlį langinės ir įrėminom kaip mums brangų rekvizitą. Sūnus nufotografavo trobą ir įrėmintą nuotrauką pasikabinome ant sienos. Papasakojau vaikams, kaip čia vasarą su pusbroliu ganėm gyvulius. Netoliese, pusė kilometro nuo namų, buvo mokykla.“ Vaikystė buvusi graži, bet paskui… „1939 m. rugsėjo 1 d. su mama važiavom vežimu ir arkliuku iš Kalvarijos namo – į savo kaimą, – pasakoja ponas Viktoras. – Sulaikė mus mamos draugė, jos pakalbėjo, o paskui mama pradėjo verkti. Kai paklausiau, ko verkia, pasakė, kad prasidėjo karas… Greit ir teko išeit iš namų, palikti gimtinę. Likom be savų namų. Buvau 11 metų, kaip atsidūrėme visa šeima Vokietijoje. Apgyvendinta mus Gistrovo rajone. Čia tėvai dirbo dvare. Ta vietovė buvo netoli Stargardo. Kai atėjo frontas ir rusai, tai mus iš ten iškėlė ir vežė ešelonu namo (planuota į Lietuvą, bet tas „namo“, žinoma, galėjo būti labai toli…). Kai traukinys 1945 m. birželio 2 d. sustojo Gniezne, tėvai sumanė tuo pasinaudoti. Tėvas davė Gniezno stotyje geležinkelininkams maišelį tabokos (kurios buvo radęs kažkur pas vokiečius), tai jie mūsų vagoną su šešiomis šeimomis atkabino. Tėvai mokėjo gerai kalbėti lenkiškai ir rusiškai, tai įsidrąsinę nuėjo į Valstybinę repatriacijos įstaigą pasiklausti, ar galėtų čia pasilikti. Gavo leidimą. Sutvarkę dokumentus 1948 m. atvykome į Ščecino vaivadijos Lipianų miestelį, kur tėvas įsidarbino kelių prižiūrėtoju. Ilgainiui gavome Lenkijos pilietybę. Ir aš čia mokiausi, studijavau, vėliau dirbau Gyvenamųjų namų administracijos vedėju. Paskui pasitaikius progai 1961 m. rugpjūčio 21 d. apsigyvenau Stargarde, kur gyvenu iki šiol.

Lenkijos Pamaryje gyveno daug lietuvių, bet jų skaičius vis mažėjo. Teko lydėti Anapilin savo metų draugus. Lietuvoje liko gimtas kampelis. Visada ilgėjomės savų ežerų, upių, piliakalnių. Kai jau buvo galima, beveik kasmet lankėmės Lietuvoje. Mat čia gimtinė su senelių kapais. Jonas (1857–1937 X) ir Marija (1867–1945 VI) Buvelskiai amžinojo poilsio atgulė Kalvarijos kapinėse. Sodybos vietoje išlikusi troba ir keletas laiko apgenėtų medžių, kurie – jei prakalbėtų – daug ką papasakotų, oi daug, ko nepasiklausta savo tėvų. Skaudu, kad mažai žinome apie praeitį. Žmogus gimsta ir miršta vieną kartą, o jo pastangos, abejonės, baimės, valia gyventi išlieka…“

Mano pašnekovas sako, kad gyvendamas Lenkijoje nepriekaištingai išdirbo 47 metus. Jis turįs žmoną, dukrą, du sūnus, tris anūkes ir du anūkus. „Negaliu skųstis – toks buvo gyvenimas, o dabar gyvenu ne blogiau už kitus Lenkijos gyventojus, – tęsia pasakojimą ponas Viktoras. – Baigiau 84 metus ir man jau sunku tvarkyti mūsų LLD skyriaus reikalus. Stengiamės laikytis, kasmet paminime Lietuvos nepriklausomybės datas, padedame organizuoti minėjimą prie Dariaus ir Girėno paminklo. Iki jo toloka – per 80 kilometrų, todėl man vis sunkiau ten nuvykti. Draugijoje niekas nenori manęs pakeisti. Jaunesni jau mažai kuris moka kalbėti lietuviškai. Bijau, kad gali viskas sugriūti. Norėčiau, kad mūsų darbai tarnautų Lietuvai. Vis renkamės paminėti Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno metines jų žūties vietoje. Nenorėčiau, kad ji būtų užmiršta, kad liktų be priežiūros. Nuolat reikia palaikyti ryšius su miškininkais ir vietine Mislibožo valdžia, su Lietuvos Respublikos garbės konsulu Ščecine Vieslavu Viežchosu.

dariaus

Minėjimo organizavimu jau keletą metų rūpinasi Mislibožo savivaldybė. Ji tariasi su ambasada ir tiesiogiai bendradarbiauja su Kauno savivaldybe. Ščecino lietuviai jiems talkina, tvarko aplinką Pščelniko (buvusiame Soldino) miške, globoja muziejėlį (su vietinės lakūnų vardu pasivadinusios gimnazijos moksleiviais). Šiemet valdžios sutarė, kad kasmet trečią liepos sekmadienį Pščelnike prie Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno paminklo vyks šv. Mišios (atnašaujamos kunigo lietuvio) ir minėjimas. Šventėje maloniai kviečiame dalyvauti lietuviškus moksleivių bei suaugusiųjų kolektyvus iš Seinų, Punsko, Suvalkų. Nakvynė kaip kasmet būtų užtikrinta už simbolišką sumą Renicų jaunimo centre. Saviems susirinkimams patalpas gauname iš Ščecino ukrainiečių sąjungos. Taip pat lietuviškai bendraujama restorane „Ukraineczka“ Panienska gatvėje. Jo savininkai lietuvis ir ukrainietė. Jie jau ne kartą geranoriškai išnuomojo salę lietuvių susirinkimams. Dar yra ir restoranas „Dom Litewski“. Taigi turime kur susieiti ir pabendrauti.

Labai ačiū, kad ir šiemet liepos 16 dieną Ščecine ir Pščelnike S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinių minėjime Punsko ir Seinų krašto jaunimas padainavo. Gražu, kai jie tautiniais drabužiais pasipuošę dainuoja lietuviškai – pagražina šventę. Anais metais atvyko ir LLD pirmininkas. Pagerbiant lakūnų atminimą aukotos Mišios Šv. Jokūbo katedroje Ščecine ir „Lituanicos“ sudužimo vietoje Pščelniko miške, prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), lankyta muziejėlį. Čia aplinka mistiška – pušų miškelis prie ežero. Žvelgiant į „Lituanicai“ krentant pažeistas pušis vis atgyja atminty neišaiškintos lėktuvo nukritimo ir lakūnų žuvimo aplinkybės. Dvasinės atgaivos visada ir pats čia pasisemiu. Ir lyg prisiliečiu prie savos gimtinės, brangios Lietuvos, kurią vargu ar galėsiu dar aplankyti…

Raginčiau, kad daugiau lietuvių atvyktų kitais metais – mūsų lakūnų legendinio skrydžio per Atlantą 85-ųjų metinių minėjimo proga.“

 Ačiū gerb. Viktorui už pasakojimus. Linkime ištvermės ir geros sveikatos.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.