„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi“

    Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą!“

    Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

    lukasTas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“.

    Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

    Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo:

    „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.

    O vienas pakeleivis, samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.

    Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

    Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.

    Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ Evangelija (Lk 10, 25–37)

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis

Kad tai įskaitytų Įstatymo mokytojas tikrai turėjo turėti Dievo malonę, kuri padėjo perprasti Įstatymo esmę. Juk kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą, sulaukiame įvairiausių atsakymų, ką reikia daryti, ko nereikia daryti, kaip elgtis, kaip nesielgti. Kitaip sakant, atsiranda begalė taisyklių ir nuorodų. Jis juk galėjo pasakyti, kad reikia laikytis Dievo įsakymų ir būtų teisus. Tačiau Jėzus jį pagyrė todėl, kad jis pamatė daugiau ir svarbiau, negu kartais kiti žmonės pastebi. Visi įsakymai ir patarimai, nuorodos, reikalavimai, kriterijai yra tik detalės ir priemonės, bet jie patys savaime nėra tikslai. Tikslas yra priimti Dievo meilę ir mokytis mylėti. Mokytis gyventi taip kaip Dievas su meile, iš meilės ir dėl meilės.

Tačiau meilei reikia kito asmens, kuriam galiu ją išreikšti savo darbais. Visa mūsų meilė yra skirta jos šaltiniui, būtent – Dievui, su kurio pagalba mokausi mylėti savo artimus.

Gražus Jėzaus pateiktas palyginimas, kuris mums parodo kas yra tas artimas. Dažniausiai artimas suvokiamas kaip giminaitis, geras bičiulis ar tiesiog žmogus, esantis šalia. Bet juk patys turime pavyzdžių iš savo gyvenimo, kad ne visada būna tie žmonės, kuriuos galėtume vadinti artimaisiais, kurie mus išklauso, supranta, pagelbsti. Kartais būni tarp giminaičių ir jautiesi vienišas. Artimaisiais tampama, bet ne gimstama. Tai ne tik kraujo ryšys, bet čia dvasinis ryšys, kuris atsiranda per gailestingumą ir meilę. Per tai mes tampame broliais ir sesėmis. Kristus mums parodė didelį gailestingumą ir iš naujo jį patiriame kiekvienoje išpažintyje. Todėl Kristus mums yra mūsų artimasis bičiulis. Jis yra tas gailestingas samarietis plaunantis mūsų gyvenimo žaizdas, mokantis už mūsų nuodėmes skolas savo krauju.

Dievo karalystė ir amžinasis gyvenimas pasiekiamas ne lipant per konkurentų galvas, bet einant per brolių ir sesių širdis, ne skundžiant juos, bet užtariant juos.

Bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.