Mykolas Karčiauskas. Meilė, kuri nudažo tragiška spalva žodžius

 Noriu tarti keletą žodžių apie Sigito Birgelio knygą „Ožkiniai linų mėlynų“. Man sunku būti objektyviam, nes esu susigiminiavęs su šituo kraštu, įsimylėjęs jį. Sigitas rašė, kad kiekvienas Soldinas turi savo Tėvynę, tai ir Ožkinius galėčiau vadinti savo Soldinu, todėl bandau prisirišti prie išskridusios savo tėvynės…

Nauja, jau vienuolikta Sigito Birgelio poezijos knyga verčia mus suklusti. Autoriaus eilėraščiai tarsi peržvelgia gimtosios žemės ir tautos kelią iš amžių glūdumos į šią dieną. Jie neįvardija istorinių įvykių, bet poeto mintys perkelia į savitą poetinį lauką, apnuogina realistinius gimtinės vaizdus, jų istorinę prasmę, sakytum, tuo pačiu metu siekia prisiliesti prie amžinybės ir laikinumo. Į knygą ryškiausiai inkrustuota meilė Tėvynei, žemei, moteriai, kalbai ir tarmei… Ta meilė nudažo tragiška spalva žodžius, kurie atskleidžia savo žmogišką gyvenimą, nužeria pelenus nuo sielos žarijų.

ozkiniai_3

Tai nuostabi kelionė po gimtinę, poeto sielos virpesiais apgobtą kraštą, intensyviai reflektuoja jo istorinę patirtį. [...] Tai labai svarbus pastaruoju laikotarpiu stipriai asocialėjusios mūsų poezijos motyvas, laukiamas ir kultūriškai prasmingas. Skaitytoją visą laiką lydi emociniai išgyvenimai, poetinių vaizdų dinamika, Sigitui būdinga ironija, savita kalba, išsaugo skaudžių tautos išgyvenimų koloritą, dvasiškai persmelktą gyva poeto atmintimi. Poeto žodis augo tėvo namuose kaip vaikas. Tai brangiausi ir brandžiausi žodžiai, jie jaučiami, atpažįstami. Kiekvienas iš mūsų turim giliai atminty tokius žodžius. Turėjau iš vaikystės tėvo amžino klausimo žodžius, kurie mane persekioja ir šiandien, nors jau užrašyti: kada parsiklausim namo…

Sigito eilėraščiai neretai atrodo tarytum keliavę po pasaulį, istorijos puslapius, gyvenusius už prisikėlimo vilties, toli išėjusius negrįžti, kada pokario dainos kaip žaizdos skaudėjo.

Gal todėl man ši knyga ir vilties knyga, vilties pilna ir jo ironija, kuri gelia ne savo dygliais, bet šviesa, amžinu noru nusipirkti pusę butelio laiko… Poetas tarsi pasiguodžia, kad nežino, kas geriau, bet girdi kiekvienoj sekundėj vaivorykštės balsą ir įtikina, kad eilėraštis būtų ne eilėraštis, jeigu tarp suglaustų, lyg supresuotų žodžių nebūtų tiek daug erdvės skaitytojo apmąstymams, poezijos intensyvumo ir grožio pajautoms, naujai atisveriančiam būties regėjimui. Gal tai dovana jam už ištikimybę?

Skaitau ir kartais jaučiu, kad poetas žaidžia su manim, tarsi parodo, kiek bereikalingai ieškom ir kiek mažai parsinešam namo, skausmas ir nerimas, kad kai žiūri į saulėtekį vilties, bet saulėtekis į akis nežiūri, arba tas artojiškas atsidūsėjimas, kad pasauly daug obuolių, o nei vieno iš rojaus…

Ir tas klausimas, abejojančio ir tikinčio klausimas: ar yra žemėje/ čia, Dieve,/ kas nors,/ ko nėra?

Sigitas kaip kūrėjas ir kaip žmogus prisirišęs prie neišskridusios Tėvynės, nors įspėja bičiuliškai, kad išpažinties Punske einama tik užsimerkus be atleidimo vilties. Nesu asmeniškai įspėtas, bet, būdamas tuos kraštuos, supratingai einu išpažinties ant Eglinės piliakalnio, Ožkiniuose ar Kreivėnų kaimuos.

Mykolas Karčiauskas, punskas.pl

Komentavimas negalimas.