„Mūs čėsais, tai buvo…“

Anųdzien, kap už lango kliokė…uoj, kriokė kaimynas an gyvulių…susmaišė žodzai…macyc norėtau, kad biskį pakapsėt lietaus. Visiem baisiai jo raikia… Alia, kas buvo anųdzien? Maišau puodų. Nor tep cikrai maišau PUODI, ba gi realiai puodo nemaišom, o maišom puodo turinį. Alia rašau tep, kap šneku. Suprantama.

Maišau ir maišau tų puodų, ir pradedu kikenc. Pamisnu sau, kad, jeigu dabar kažkas manį paklaustų, kų maišau, nesijuoktų, o pažūrėtų kap an durnio. Pagalvot, kad gal man ne visi namie, kad puodi šluoscus verdu. Šimtu procentų vyrasni misna, kad ca nieko tokio, viskas tvarkoj, alia jaunesni sakytų, kad Dzievaž moteriškė nežino, kų daro. Žinau, kų sakau, ba ne rozų susdūrau su tokiu nuomoni. Nesupratot? Jau aiškinu, apė kų aš ca rašau.

Ty, kur šluoscai kabėjo

Tį, kur šluoscai kabėjo

Visai ne tep seniai moterys namie vyrdavo šluoscus. Kap zupį. Su priedais. Sudėdavo in dzidzausį puodų purvinus šluoscus ir vyrdavo su kokiu, sakykim, indų plovikliu ar skalbimo miltukais. Klausiat, kam? Šimto laipsnių temperatūroj išaidavo visi riebiausi plėmai. Alia ne cik plėmai išaidavo, o pacys šluoscai net pabaldavo. Nežinau, kiek da yra tokių, katriej taiko sanoviškų skalbimo metodų, alia šito būdo nepamuš jokios skalbimo mašinos. Nėra tokios, katrį užkaicytų vandenį iki šimto laipsnių. Daugiausia devyniasdešimc. Ir te tau nauja technologija! N u l i s : v i e n a s puodu. Iš kitos pusės, kici toliau gali nesuprasc, kam tas virinimas, jaigu iš skalbimo mašinos ištraukci spalvoci šluostukai yra švarūs. Nu, toki bus švarūs, alia cik akiai, o jaigu turit baltus (tep kap aš, sanoviškus, kas antrų lininį), tai pamirškit, kad tep paprastai isiskalbs. Kap sakanc, duodu galvų (jau girdzu, kap mano mama sako: „neduok galvos!“), kad liks plėmai. Kiba, kad po panaudojimo iš rozo mirkot, brūžinat su „Vanišu“. Aš neturu čėso tep bovycis. Yra svarbesnių gyvenimi dalykų, nei pliurzycis kasdzien su autais. Gerau rozų gerai išvyrc, paskui mesc in skalbimo mašinų, išskalbc ir darbas padarytas an gero mėnasio.

Ir toliau sau suku puodi tuos šluoscus ir misnu, kiek da tokių eksponatų mūs krašti yra?… Mažum daugiau žinot naminių, pasiteisinancų dalykų? Kodia gi tuom nepasdalinus ir neužrašus? Net ir tokias menkniekis, kap purvinų šluoscų virimas su čėsu gali būc žmonių pamirštas. Čudna, kap pagalvoji… Povalio ir aš pradedu suprasc, kų raiškia pasakymas „mūs čėsais, tai buvo“.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

vienas komentaras „Mūs čėsais, tai buvo…“;

  1. Juozas iš Suvalkų sako:

    Apie skalbimo prietaisus: kultuvė – darydavo iš tvirto, neskilaus ir nadažomo medzo (beržo, liepos ,klevo). Moterys juom vełėdavo drapanas, audeklus, marškinius, kūldavo linus ir pan. Gelda ar balija – jose tarku skalbdavo ankscau išvyrtus? skalbinius. Kočėlas (apvalus medzinis pagalys) ir dancyta lanta su rankenu (pamiršau kap vadzinosi) skalbiniams lygincie. Kočėlau aguonas trynė, košai bulvęs grūdo ir tep toliau. Kap kadu bobos mėgino juom vyrus sutvarkycie.