Mokytojui, visuomenininkui, ūkininkui Stasiui Marcinkevičiui atminti

Nesitikėjai, jog alyvoms vystant teks palikti klasę,

Kurioj praleidai daug dienų.
Galbūt sustojai ir susimąstei:
„Nejaugi amžinai išeinu?“

Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…

 Į seną klasę nieks nebepašauks varpeliu, nes jau tų senųjų mokyklų ir klasių, kur buvo ūkininkų trobose, seniai nebeliko, nėra ir kai kurių tų trobų. Laikas eina pirmyn. Ir mokinių sumažėjo, ir mokyklų žymiai mažiau kaip pokariu…

1914 m. „Viltis“ rašė: „Viktoras Jakubauskas buvo pirmutinis iš Punsko apylinkės mokytojų, tiek daug pasidarbavęs lietuvių kaimams nešdamas šviesą. Jis ragino žmones rašytis į lietuviškas draugijas, karštomis kalbomis skleidė šviesą ir ragino kaimiečius šviestis. V. Jakubauskas aktyviai dalyvavo Punsko visuomeniniame ir ekonominiame gyvenime, talkindamas Vartotojų bendrovei blogiausiomis akimirkomis, nors pats gyveno Sožalkose. Jo dėka Punsko „Žiburio“ draugija gavo iš valdžios leidimą rengti suaugusiųjų kursus. Jiems vadovavo pats mokytojas Viktoras Jakubauskas. Jis mokė norinčiuosius skaityti ir rašyti. V. Jakubauskas labai daug pasidarbavo ir Punsko katalikų bažnyčios…“ (Seinai. Rimbas. Viltis. 1914 04 22. Nr. 85. P. 2.)

Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė ir jos a. a. brolis Petras pasakoję:

– Marcinkevičių sodyba buvo įsikūrusi toliau nuo pagrindinio kelio, rytiniam Stabingio ežero krante. Šeima ir jų pavardė nuo seno buvo žinoma savam Žagarių kaime ir apylinkėje. Buvo geri giesmininkai ir darbštūs žmonės, mūsų krašto šviesuoliai ir patriotai. Alfonsas – mokytojas, Vincas – lietuvių draugijos aktyvus veikėjas Vroclave. Stasys, o visų pirma jo brolis Vincas būrė Žagarių jaunimą vaidinimams. Jų dėka daug vyko pasirodymų. Nesvarstęs, kad tėvas kažkada gali liepti jam sugrįžti ūkininkauti, mokėsi, dirbo ir tai atsakingą darbą. 1956 m. (atkurtoje) įsikūrusioje Seinų apskrity ėjo apskrities viršininko pavaduotojo pareigas beveik dvejus metus, kol lenkai (sustiprėjus apskrities pozicijai dėl, ko gero, didelio Stasio darbo) atsitokėjo, jog jis esąs lietuvis, ir įsodino tam poste lenką. Tai buvo labiausiai atsakingas lenkų valstybinis postas tame šimtmetyje, skirtas lietuviui. Kadangi kaimuose buvo didelė stoka mokytojų, o vaikų gausa, tai mokytojais dirbo nors kiek pasilavinę žmonės, dažnai ūkininkų sūnūs, o dukros pokariu dar retai taikėsi, kad būtų mokytojos.

langas

Tragiškas buvo jo likimas. Kartą išėjo iš namų ir jau nesugrįžo. Ilgai vykdytos paieškos. Veltui. Buvo net galvota, jog Stasys paslapčia bus išvykęs Švedijon, nes palaikė ryšius su garsiu švedų mokslininku prof. Knutu Olafu Falku. Stasio kūną po trejų metų nuo jo dingimo datos žvejai žuvaudami ištraukė tinkle. Nieks iš artimųjų nesužinojo, kokiom aplinkybėm Stasys žuvo Stabingio ežere, kur labai mėgdavo žuvauti. Net ir žuvininkystės mokslą buvo baigęs Gižicke. Iki šiol nieks netiki, jog jis pats galėjo žūti…

(Apie tai rašė ir „Aušra“: 1998/1, p. 22–26; 1998/2, p. 19–22.)

A. a. P. Dapkevičius taip pat kalbėjęs:

– Stasys Marcinkevičius tai buvęs mano mokytojas, kai mokiausi Aradnykuose. Jo tėvas (kaip ir jo vaikai) buvo didelis patriotas. 1930 m. minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines Žagarių kaime, kaip ir kituose, imta statyti kryžiai. Nebuvo paprasta iš valdžios gauti leidimą, nes tai Lietuvos garbei. Šv. Kazimiero draugijos Žagarių skyriaus susirinkime buvo nutarta kaimo centre, prie pat kelio, pastatyti paminklą, skirtą Vytauto Didžiojo mirties metinėms pagerbti. Lėšų rinkta iš parduotų bilietų per kaimo vaidinimus ir koncertus. (Čia reikia priminti, kad tais laikais žagariškiai garsėjo meno saviveikla.) Ir dar kai trūko lėšų, tai kiekviena šeima aukojo po keturis prieškarinės Lenkijos zlotus (palyginti tai daug, nes  darbininkas, samdomas rugių kirsti, gaudavo vieną zlotą už visą darbo dieną).

Paminklas buvo užsakytas vienoje Suvalkų dirbtuvėje. Kai jau buvo pagamintas,  kaimo vyrai arkliais kinkytu vežimu naktį jį parsivežė, o neturėdami leidimo, paminklą paslėpė Duselio ežero Antanavičių salelėj. Ir tiktai 1936 metais gavus leidimus paminklas buvo  pastatytas. Tuomet Šv. Kazimiero draugijos Žagarių skyriaus pirmininkas buvo Bronius Petruškevičius, o sekretorius – Kazys Dapkevičius. Pamatus paminklui parengė Stasys Marcinkevičius (Stasio tėvukas). Paminklą pašventino kunigas Vincentas Astasevičius iš Seinų. Už lietuvišką užrašą ant kryžiaus: „Auka Liet. šv. Kaz. D-jos Žagarių kaimo skyrius. 1933–1934, šv. Metai“ buvo tardomi visi, o paminklo statymo iniciatorius Kazys Dapkevičius buvo suimtas ir kalinamas Berznyke.

Stasio sesuo a. a. Ona Marcinkevičiūtė-Kuliešienė pasakojusi:

– Mūsų šeimoj brolis Julius (Julijonas) buvo vyriausias, paskui aš – Ona, paskui Stasys, Antanas, Vincas, Alfonas (Alfonsas) jauniausias. Tėvukas vis eidavo giedot per šermenis. Ir kai džiova mirė tėvuko pusseserė Pakutkienė iš Aukštakalnio, auginusi du našlaičius (jos vyras anksčiau buvo miręs), per šermenis vyrai pagiedoję rožančių, pasitarę nutarė, kad mūs  tėvukas turi paimt tuos vaikus globot (nes jų močiutė ir tėvuko mama tai seserys). Taip ir buvo. Aš labai apsidžiaugiau, kad turėjau naują sesutę. Marutė ėjo į ketvirtą klasę, už mane 9 metais buvo vyresnė, o Vladukas buvo pirmoje (g. 1926 m.). Kai mus išvežė Lietuvon, tai ir tuos vaikus sykiu pasiėmėm. Vladukas padėdavo tėtei paakėt. Gyvenom prie Marijampolės, o paskui Paberžėj prie Vilniaus. Ten lankėm mokyklas. Kai grįžom iš Lietuvos, namus radom tvarkingus dėka kaimynų Antanavičių, kurių Onelė mūsų namuose per karą gyveno, todėl namai liko nesunaikinti arba nenugriauti kaip kitur. Našlaitė Marutė iš mūs išėjo turėdama 20 metų, ją pasiėmė jos tėvo sesuo, gyvenanti Varšuvoje (buvo ištekėjusi ten už karininko, jam žuvus ji parvyko į Seinus ir pasiėmė Marutę). Paskui sužinojom, kad Marutė ištekėjo už Lietuvos prūso.

Nors iš Lietuvos grįžom beveik tuščiom, reikėjo prasigyvent. Mūsų senelis, taip pat vardu Stasys, gabus buvo stalius ir tėvas iš jo buvo išmokęs statybos ir staliaus amato, tai grįžę iš Lietuvos savo rankom ir darbu patvarkė namus, išdirbo dirvonus. Išdirbtoj žemėj gerai derėjo kviečiai ir rugiai – buvo ko valgyt. O mano brolis Stasys savarankiškai ar gal kažkur nusižiūrėjęs įsirengė kalvę ir padarydavo, ko reikia ūkiui. Mama  didelė verpėja buvo, priverpdavusi ir mezgė.

Stasio žmona Michalina Nevulytė-Marcinkevičienė, gimusi 1937-12-27 Kalinave, su broliu Kostu, Vainos prikalbinti, nuėjo į besikuriantį Punsko licėjų, tik Michalina dėl įskiepytos (injekcija) ligos jo nebaigusi. Kalbėjomės su ja apie jos vyrą Stasį ir nelengvą gyvenimą.

 – Stasys buvo gabus jaunuolis. Buvo pasimokęs, truputį mokytojavo, dirbo atsakingą darbą apskrityje, mokė vaidinimų, turėjo ir aukso rankas – kalvėje nukaldavo daug ūkiui reikalingų dalykų. Buvo didelis patriotas, per tai ir ne laiku mirė neaiškiom aplinkybėm.

 – Kur pažinote ir įsimylėjot būsimą vyrą?

 – Per konferenciją Seinuose susipažinome. Buvau su kitais mokytojais pakviesta kaip vaikų darželio auklėtoja ar auklė, darželio, kuris veikė prie Ožkinių kolūkio. Jis buvo vyresnis už mane, bet sutarėme ir susituokę gyvenome Seinuose, kur jis dirbo valdišką darbą (buvo Seinų apskrities tarybos pavaduotoju), o po valdiško darbo važiuodavo kaiman padėti tėvams ūkyje. Be to, vakarais subūrė jaunimą, rengė vaidinimus su Žagarių jaunimu. Pasirodydavo Kuliešių kluone įrengtoje scenoje, Milašiaus dvarelyje Krasnagrūdoje ir kitur. Stasio tėvai tikėjosi ūkininkavimą pavesti vyriausiam sūnui Juliui, bet kai tas išvyko į Poznanę pasimokyti, tai mokslus baigęs ir pasiliko ten. Stasys buvo po Juliaus, o jaunesnis Antanas išėjo į žentus pas Ramanauskus į kaimyninį Dusnyčios kaimą. O Vincas pasiliko Vroclave, kur pasižymėjo patriotine veikla tarp lietuvių. Kai žuvo Stasys (1981 m.), Vincas mirė po mėnesio. Vinco žmona buvo Popeliūtė iš Dusnyčios, turėjo jie du sūnus ir dukrą. Jauniausias Stasio brolis Alfonsas jau palankesniais laikais tapo tikru, išsilavinusiu mokytoju. Mokytojavo Ramoniškių, Žvikelių, Aradnykų (vienerius metus) mokyklose, vėliau buvo Navinykų mokyklos mokytojas ir direktorius.

Stasio tėvai Stasys ir Ona (Jakubauskaitė, vadinamųjų Jakubauskų nuo kalno dukra) Marcinkevičiai buvo Lietuvoj per repatriaciją. Stasys ten mokėsi, bet mokslo nebaigė. Grįžę tėvai leido jį mokytis žvejų mokykloje, kadangi gyveno prie pat Stabingio ežero ir be galo mylėjo vandenį, skirdavo žuvų rūšis ir nardė kaip žuvis nuo mažens. Gižicke mokės ketverius metus. Ten pasipainiojusi čigonė išbūrė, kad turės didelę šeimą, ir atspėjo nelemtą mirtį – kad mirs sulaukęs 51 metų. Jam, kaip kiek pasimokinusiam, pokariu, kai trūko mokytojų, pasiūlyta mokytojauti. Jis buvo labai apsiskaitęs ir mylėjo knygą. Mokė vaikus Radžiūčiuose, Krasnave, Bubeliuose, Aradnykuose. Tėvų ūkis nebuvo didelis – 14 ha, o ir tėvukas daug dirbo arkliais, tai darbus nebuvo sunku nudirbti. Vėliau nupirkta dar 4 ha. Stasio tėvas mirė 1978 m., o mama labai išgyvenusi Stasio žūtį (1981)ir buvo beveik pririšta prie lovos. Mirė po penkerių metų – 1986-aisiais.

 – Kaip Jums sekės gyventi su mažais vaikais anksti netekus vyro?

 – Dėkoju Dievui, kad ištvėrė mano šeima sunkius nepritekliaus laikus. Kai netekome Stasio – tėvelio, jauniausioms dvynėms Stasytei ir Genutei buvo po šešerius metukus. Visko buvo. Ir nusivylimo akimirkų… Gavusi paskyrimą ėmiau paskolon traktorių, vėliau susipirkom visas mašinas prie traktoriaus, lengvąją mašiną. Išmokau ne tik vairuoti mašiną, traktorių, bet ir dirbti žemę. Netikėtai sudegus tvartui atstatėme su vaikais ir kaimynais naują, o prie senosios trobos pasistatėme naują nedidelį gyvenamąjį. Kad nestigtų maisto ir paskoloms mokėti pinigų, auginom kiaules, mylėjau arklius, veršius parduodavau.

Išėjusi pensijon, labai norėjau nuvykti į Romą ir padėkoti Dievui prie popiežiaus sosto už suteiktą stiprybę ir palaimą mūsų šeimai. Kai ši svajonė išsipildė, apkeliavau dar ir visas Pabaltijo šalis. Sveikatai pagerinti važiuodavau kasmet į Druskininkų sanatoriją. Skaičiau ir skaitau daug knygų.

 – Pasidžiaukite vaikų pasiekimais.

 – Vyriausias sūnus Juozas įgijo archeologijos daktaro laipsnį, parašė knygų. Jis Poznanės universiteto Baltistikos katedros dėstytojas. Vedė Ireną Kalesinskaitę iš Ramonų ir užaugino 5 sūnus. Visi puoselėja senelio gerbtą kalbą. Sūnus Romas taip pat mokėsi Poznanėj. Už gerą mokymąsi jam buvo paskirtas prizas su paskyrimu studijas tęsti Leningrade. Ten įgijęs fizinio lavinimo specialybę sugrįžo gimtinėn, vedė Ireną Valinčiūtę ir gyvena Punske su keturiais sūnumis, kurių kultūrine veikla ir mokslo pasiekimais ne kartą išgirdusi pasidžiaugiu. Dukra Nijolė dirbo mokytoja Aradnykuose, Navinykuose. Dabar išėjusi į ankstesnę pensiją gyvena Punske. Ištekėjo už Geniaus Parakevičiaus, užaugino tris dukras. Labiausiai pasiilgstu toliausiai nukeliavusio Gedimino. Jis baigė aukštąjį mokslą Suomijoj, jau 20 metų ten gyvena ir dirba gamykloj, kur aptarnauja kompiuterines stakles. Namuose liko viena iš dvynukių ­– Genutė. Jos dukrelė Olivija lanko „Žiburio“ darželį. Kita dvynė Stasė (Margevičienė) su šeima gyvena Dusnyčioje. Džiaugiuosi, kad vaikai gerai išsimokę. Džiaugiuosi, kad sulaukiau ir galiu pasidžiaugti vaikų vaikais: turiu 18 anūkų, o iš jų tik 4 mergaites. Vis maniau, kad berniukų gyvenimas ir likimas yra lengvesnis, tai gerai, kad jų turiu daugiau.

Vaikai maži dar buvo, kai pas mus nakvodavo mokslininkai ir studentai iš Švedijos, iš Londono, jie rinko pasakojimus, dainas ir tyrė slavistiką mūsų krašte. Toks profesorius Falkas su studentais per vasaros atostogas tai gal per 16 metų atvažinėdavo į Žagarius ir kitus kaimus, daug surinko apie mūsų lietuvišką kraštą ir apie Vygrius.

 Dėkoju visiems pasisakiusiems už suteiktas žinias.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.