Milžinas (4 d.). Pirmieji žingsniai Seinuose

(Tęsinys)

 Kaip minėjau trečiojoje straipsnio dalyje, būsimasis Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas ir vyskupas Justinas Staugaitis, vykdydamas mirties patale motinos išsakytą testamentą ir netikėtai gavęs giminaičio kun. Šipailos stipendiją, apsisprendė mokslus tęsti Seinų kunigų seminarijoje. Į Seinus atvyko liepos 3-iosios rytą. Kvotimai turėjo prasidėti liepos 5 d.

Pirmomis dienomis J. Staugaičiui teko susidurti su seminarijos rektoriumi kun. Krajauskiu. Tai buvo senas, bet dar tvirtas vyras, žemo ūgio, gan liesas, raudono malonaus veido, žila galva, aukštyn sušukuotais plaukais. Jis buvo švariai, bet kukliai apsirengęs. Gyveno nedideliame, kukliame bute.

Iš J. Staugaičio atsiminimų galime sužinoti, kaip Seinų kunigų seminarijoje vyko kvotimai. „Paskutinę valandą prasidėjo kvotimai, – rašo J. Staugaitis. – Į kvotimus atėjo pats J. E. vyskupas Viežbovskis, visa eilė prelatų ir kanauninkų, kurie kaip tik tą dieną katedroje buvo atlikę pamaldas už mirusius kapitulos narius. Kai kurie prelatai ir kanauninkai buvo kartu ir seminarijos profesoriai. Bet buvo ir jaunesnių profesorių, dar neturinčių kanauninko rangos. Aukštasis areopagas susėdo pasieniu abipus J. E. vyskupo. Kartu su kitais kanauninkais dalyvavo kvotimuose ir mano klebonas, kan. Olekas. Man tai buvo malonu, nes juk ne visi aspirantai turėjo egzaminatorių tarpe savo kleboną, dargi kanauninką.

 seinai1

Mes, kandidatai, užėmėme auditorijos suolus. Juose vos sutilpome, nes buvo mūsų net 46. Kvotimai ėjo lenkų kalba. Buvome kvočiami iš lotynų ir lenkų kalbų. Lotyniškai mes buvome pralavinti pusėtinai. Bet buvome pratę versti iš lotynų į rusų kalbą, ir atbulai. Atsakinėdavome taip pat rusiškai, čia reikėjo versti į lenkų kalbą, gramatikos formas aiškinti taip pat lenkiškai. Man tie dalykai pavyko neblogai, nes lenkiškai mokėjau gana gerai. Kai kurie kandidatai ant to lenkiško (vertimo) kaip tik suklupo, nes daugelis lenkiškai visiškai nemokėjo. Taip pat buvo ir su lotynų kalba. Iš 46 kandidatų išlaikėme kvotimus vos 14. Po kokios valandos, kvotimams pasibaigus, vicerektorius – Eliziejus Strimavičius paskelbė mūsų 14 priimtųjų pavardes, patarė nuėjus į bažnyčią pasimelsti ir, atostogoms pasibaigus, atvykti į seminariją.“

J. Staugaičio laikais Seinų seminarija buvo perdėm lenkiška. Teologijos ir filosofijos mokslams vartota lotynų kalba, bet šiaip viskam – lenkų. Lenkiškai buvo dėstomi visi pagalbiniai mokslai, lenkiškai sakomos konferencijos, dėstytojai su klierikais kalbėjosi lenkiškai, vyresnieji klierikai tik lenkiškai pratinosi sakyti pamokslus (tarytum Seinų vyskupijoje lietuvių visai nebūtų ir jiems nereikėtų pamokslų). J. Staugaitis su draugais iš Marijampolės tarpusavyje kalbėdavosi lietuviškai, nors dažnai pereidavo į lenkų kalbą, nes lietuviškai dar nemokėjo reikšti minčių ir paprasčiausiai jiems trūko terminų.

 

Tuo metu seminarijoje niekas klierikų dėl lietuvių kalbos vartojimo nepersekiojo. Jei pasišaipydavo, tai patys draugai lenkai, vadinamieji mozūrai. Vyresnybė jiems dėl to nepriekaištavo. Lietuviai klierikai dažnai lietuviškai dainuodavo. Seminarijos vadovybė dėl to nė pusės žodžio netardavo. Lietuvių kalbą persekioti Seinų seminarijoje pradėta vėliau, rektoriaus Giedraičio laikais. Nors Giedraitis buvo lietuvių kilmės, lietuviškajam judėjimui sustiprėjus, jis ėmė kovoti prieš lietuvybę, kai klierikų veiklą pradėjo sekti rusų valdžia. Giedraitis ir seminarijos vyresnybė bijojo, kad rusai, padarę čia kratą ir radę nelegalių lietuviškų spaudinių, seminarijos neuždarytų. Tikras lietuvybės persekiojimas Seinų seminarijoje prasidėjo vėliau, arkivyskupo Jalbžykovskio laikais.

J. Staugaičio laikais seminarijos vyresnybė lietuvių klausimu nesidomėjo. Klierikai skaitė „Aušrą“, „Šviesą“. Lietuviškų laikraščių ir knygelių jie gaudavo per kun. Adomą Grinevičių, kuris tuomet gyveno Kalvarijoje. Lietuviai klierikai veikė slaptose organizacijose.

 

(Bus daugiau)

 

Sigitas Birgelis, punskas.pl

vienas komentaras Milžinas (4 d.). Pirmieji žingsniai Seinuose;

  1. Gintautas sako:

    Matote, kokie lenkai yra katalikai ir kai jie supranta Dievo žodžio skleidimą. Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijos dalyje, dar ir dabar lenkų kunigai teigia, kad Dievas supranta tik lenkiškai, o Lietuvos vyskupai tyli ir tą toleruoja. Mums turi būti gėda už juos, labai būtų gerai, kad Lenkijos lietuviai padėtų Lietuvos vyskupams nuvainikuoti lenkišką „katalikiškumą“ ir sugrąžintų tikėjimui tikrą krikščionišką veidą. Juk taip elgdamiesi lenkai diskredituoja katalikiškas vertybes. Padėkite mūsų vyskupams susiprasti.