Milžinas (3 d.). Apsisprendimas būti kunigu

 (Tęsinys)

 Tęsiame pasakojimą apie žymų Lietuvos politiką, visuomenininką ir dvasininką Justiną Staugaitį. Paskutiniai jo motinėlės žodžiai buvo būsimam Telšių vyskupui tarsi testamentas. Jį įvykdyti Staugaičiui buvo nei lengva, nei paprasta. „Jei liksiu kunigu, – galvojo jis, – tai neturėdamas savo šeimos, lengviau pasirūpinsiu savo broliukais ir seselėmis.“ Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko jis sumanė eiti seminarijon. Žinoma, svarbu buvo ir tai, kad jo motinėlė labai norėjo jį matyti kunigų luome. J. Staugaitis motiną mylėjo ir jos testamentą norėjo įvykdyti. Mirus Justino motinai Joanai, jos vyras Mykolas nesiskubino imti kitos. Apie penkerius metus išnašlavo. Mažus vaikučius augino senoji tetutė Katarina, bet ūkis smukte smuko. Marijampolės gimnazijoje J. Staugaitis galėjo apsieiti ir be tėvo pagalbos. Jis būtų ir universitetą baigęs, tėvui neprisidedant. Su seminarija buvę kitaip. Ten uždarbių nebuvo galima turėti, tad pirma problema buvusi – kaip užsimokėti už mokslą ir išlaikymą, už ką drabužius ir knygas pirkti? Tėvas gal ir norėjo, kad sūnus stotų į seminariją, bet žinojo, kad nepajėgs jo aprūpinti, ir buvo linkęs patarti jam likti gimnazijoje.

Tada įvyko nenumatyta aplinkybė, apie kurią savo atsiminimuose pasakoja J. Staugaitis: „Kartą, netikėtai, kviečia mane pas save Naumiesčio klebonas, kanauninkas (vėliau prelatas) Olekas. Ar aš nenorįs, girdi, eiti į seminariją? – Gal ir norėčiau, – atsakiau, – bet kad mano tėvas nepajėgs manęs leisti seminarijon. Gimnazijoj aš jau galiu eiti ir einu savo kojom.

Jei tik aš norįs, tai šitas dalykas, girdi, galima esą aprūpinti kitokiu būdu. Miręs Keturvalakių klebonas a. a. kun. Šipaila palikęs pinigų stipendijai vienam klierikui, jei toks atsirastų iš jo (Šipailos) giminių. Kadangi aš per savo močiutę esąs kaip tik kun. Šipailos giminaitis, tai galįs gauti tą stipendiją. Kanauninkas tuo dalyku pasirūpinsiąs.

Aš padėkojau kanauninkui už netikėtą pagalbą ir tuoj pažadėjau važiuoti seminarijon. Tą gerą naujieną tuoj parnešiau tėvui ir jo seseriai, tetutei Petronėlei Vilkaitienei, kuri vis bijojo, kad aš kartais nenueičiau savais keliais.“

J. Staugaitis pradėjo ruoštis į Seinus. Kvotimai Seinų seminarijoje vyko liepos 5 dieną. Reikėjo būti bent diena anksčiau. Išvažiavo iš namų liepos 2-ąją. Į Seinus nuvyko liepos 3-iosios rytą. Apie kelionę J. Staugaitis rašo: „Tik mus, zanavykus, pripratusius prie lygumų, gana stebino dzūkų kalneliai. Zanavykuose nerasi laukuose akmens, kad ir, anot tos pasakos, užsimušti norėtum. Čia, Dzūkuose, laukuose akmenų krūvos. Kai kurie akmenys taip dideli, kad apie juos ariama. Kadangi tai buvo liepos mėnesio pradžia, tai buvo galima matyti, kaip auga laukuose. Javai Dzūkuose kur kas menkesni kaip Zanavykuose ar Kapsuos apie Vilkaviškį ir Marijampolę. (Žmonės Dzūkuose išrodė taip pat daug prastesni kaip anuose kraštuose.)

Išvažiavę iš namų apie 7 val. ryto, pakeliui Vilkaviškyje ir Kalvarijoj pasiganę, lig vakaro nuvažiavome netoli Seinų. Apie kokią 10 val. būtume galėję pasiekti ir pačius Seinus. Tačiau manėme būsią nepatogu nakty atvykus į nepažįstamą miestą. Kadangi oras buvo gražus, tai ryžomės bent kiek prasnausti ant vežimų viename miškelyje (šiandien jau jo nėra) per kokį 10–12 km atstu nuo Seinų. Miegoti negalėjome, nes uodai nedavė. Gerai išaušus, leidomės į tolimesnę kelionę. Patekėjo graži saulutė, ir jos spinduliuose pamatėme gražią, aukštą dviem kuorais baltą bažnyčią. Prie jos dideli, taip pat balti, raudonu stogu dviejų aukštų mūrai su keturiais kuorais kertėse. Buvo tai Seinų bažnyčia ir seminarijos rūmai. Kad mūsų ir nė vienas Seinuose nebuvo buvęs, tačiau apie juos šiek tiek žinojome iš kitų pasakojimų, todėl neabejojome, kad turime prieš akis Seinų katedrą ir seminariją. Man širdis ėmė smarkiau plakti, nes parėjo galvon mintis, kad tuose rūmuose gal teks man gyventi: o gyventi – tai didelė mįslė.“

Į Seinus Staugaičiai atvyko apie 5 val. ryto. Seinai nepadarė Justinui gero įspūdžio. Kelios kreivos gatvės, menki, daugiausia mediniai namai, keli mūro namai – tai viskas, kas pasiliko jaunuolio atmintyje. Miestelis buvo purvinas ir pilnas šiukšlių, kadangi išvakarėse pasibaigė didieji Seinų Švč. Panelės Aplankymo atlaidai. Į juos suvažiavo labai daug žmonių, todėl gatvės buvo pavirtusios mėšlynu.

staugaitisJ. Staugaitį sužavėjo Seinų apylinkės: žaliuojantys kalneliai ir kloniai, tyvuliuojantis didelis ežeras ir šalia nusidriekęs gana didelis miškelis. Didžiausia miesto puošmena buvo katedra ir kunigų seminarija. Apie ją J. Staugaitis rašė: „Bažnyčia baroko stiliaus su dviem kuorais, kurie labai neharmonizuoti su visuma ir papuošti įvairiomis architektūros smulkmenomis. Prie pat bažnyčios (jungiasi su ja) į vakarų pusę – rūmai. Kad architektūros pagražinimų jie neturi, tačiau visoj struktūroj išlaikyta proporcija ir kartu su bažnyčia sudaro jie akiai malonią visumą. Patys mūrai turi kvadrato formą, su paprastu vienuolynams koridorium viduryje ir su keturiais kuorais visose keturiose kertėse.

Į pietus nuo bažnyčios ir vienuolyno gana didelis sodas, didelėj daugumoj tėvų dominikonų sodintas, nuo dviejų gatvių pusių aukšta mūro tvora aptvertas. Viskas daro įspūdžio, kad tos būstinės gyventojų-įkūrėjų norėta ankšti (artimi) palaikyti santykiai su Dievu ir, kiek galima, labiau izoliuoti nuo pasaulio. Bet pasaulis nedavė ramumo pamaldiesiems tėvams. Iš gana tolimų apylinkių čion būdavo gabenami bajorų vaikai, kurie įgydavo mokslo dominikonų kolegijoj. Pagaliau pasauliui ėmė kenkti ir patys tų rūmų gyventojai. Kai po paskutinio Lenkų-Lietuvių valstybės padalijimo Seinai buvo tekę Prūsams, tai naujieji valdovai iš tų mūrų išvarė savininkus.“

Atvykęs į Seinus, J. Staugaitis pirmiausia nuėjo į bažnyčią. Nors buvo rytas, daug žmonių meldėsi. Staugaitis stebėjosi moterėlių pamaldumu. Jos ne tik pasinėrusios maldoje klūpojo, bet kai kurios per ištisas Mišias kryžium gulėjo. Seinų bažnyčios vidus nepadarė Justinui didesnio įspūdžio. Altorių bažnyčioje buvo vienuolika. Visi jie buvo išlaikyti baroko stiliaus ir žiūrint nuo durų sudarė harmoningą vienetą. Viduje buvo daug gražių gipsatūrų ir figūrų. Beje, bažnyčia buvusi labai apleista ir ji prašyte prašėsi remonto. J. Staugaitis, pasimeldęs bažnyčioje, nuėjo į seminarijos sodą. Čia susitiko pažįstamus Tomą Žilinską ir Vincą Čėsną, kurie taip pat atvyko į seminariją kvotimų laikyti.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.