Milžinas (2 d.). Jaunystė

(Tęsinys)

 Šiais metais minime žymaus Lietuvos politiko ir visuomenės veikėjo vysk. Justino Staugaičio 150-ąsias gimimo metines. Šis Lietuvos milžinas giliai įrėžė savo pėdsakus beveik visuose svarbiausiuose XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valstybės kūrimo įvykiuose. Jis artimai susijęs ir su Seinais, kur mokėsi, dirbo, praleido beveik 10 savo kūrybingų gyvenimo metų. J. Staugaitis turėtų būti mums kelrodis, kaip gyventi, kokiomis vertybėmis vadovautis, turėtų visiems laikams išlikti kolektyvinėje mūsų atmintyje. Beje, jo vardas ir darbai šiandien nepelnytai visiškai pamiršti. Kaip tai įmanoma?

Sovietmečiu ši asmenybė buvo šalinama iš istorinės atminties. 1966 m. dėl žinomų priežasčių Lietuvoje nepaminėtas vyskupo gimimo šimtmetis. Nepriklausomoje Lietuvoje 1991 m. užmiršta deramai paminėti jo 125-ąsias gimimo metines. Nedaug apie jį kalbama ir dabar, 2016-aisiais, minint 150-ąsias J. Staugaičio gimimo metines.

Bandžiau paklausti kelių mūsų krašto gyventojų, ką jie žino apie šį tiek daug Lietuvai nuveikusį žmogų. „Justinas Staugaitis? Girdėtas. Jo pavardė turbūt susijusi su Seinais. Beje, mokykloje apie jį nesimokėme“ (studentas). „Skaičiau apie jį, bet šiuo metu nedaug prisimenu. Atmintis jau nebe ta. Jo vardas man siejasi su Seinų kunigų seminarija ir lietuvių tautos atgimimu“ (visuomenės veikėjas, pensininkas). „Tikrai nežinau. Gal koks Lietuvos politikas?“ (istorikas). „Jo vardas man kažkur girdėtas, gal Bažnyčios kontekste“ (jaunuolė).

Turbūt nedaug kas žino, kur yra Tupikų kaimas, kuriame 1866 m. lapkričio 14 d. gimė Lietuvos milžinas. Beje, Lietuvoje yra keli kaimai tokiu pavadinimu. J. Staugaitis gimė Žvirgždaičių valsčiaus (Šakių apskr.) Tupikų kaime. Ar prie kelio į Tupikus yra nuoroda „J. Staugaičio gimtinė“? Ar stovi ten jam pastatytas paminklas, ar yra įmūryta memorialinė lenta? Ar Tupikų kaimo gyventojai dar prisimena Staugaičius, ar vyskupo atminimą puoselėja, ar didžiuojasi juo?

StaugaitisJustinasJ. Staugaičio kelias į kunigystę buvo panašus kaip ir kitų to laiko Lietuvos jaunuolių. Savo atsiminimuose jis rašo: „Ar aš turėjau pašaukimą į Bažnyčios tarnus? Vienas Dievas težino. Bažnyčios giesmės ir apeigos nuo pat mažų dienų didelio darydavo į mane įspūdžio. Noromis tarnaudavau šv. Mišioms, gėrėdavausi Bažnyčios iškilmėmis, klausydavau pamokslų. Kai kada pareidavo man galvon, kad gal ir man kada nors teks sakyti pamokslus, bet kur pasislėpęs, bandydavau kartoti bažnyčioje girdėtą pamokslą, imituodamas kunigo balso intonaciją ir gestus. Tačiau ilgai melstis neturėjau kantrumo, kad ir kasdieninius poterius neapleisdavau. Bet kas liūdniausia, kad nebuvau tinkamai paruoštas pirmajai išpažinčiai ir šv. komunijai, todėl atlikdavau tai iš papratimo.“

Būsimo Telšių vyskupo tėvas Mykolas Staugaitis užaugo be tėvo. Jis savo žmonos per daug nemylėjo. Buvo atšiaurus ir jos, ir vaikų atžvilgiu. Neturėjo nei mažiausio palinkimo į ūkį, nors buvo labai gabus. Vos keletą dienų pasimokęs pas daraktorių, gerai rašė ir skaitė. Mėgdavo drožinėti iš medžio, piešti popieriuje gyvulius ir kt. Staugaičių gryčios ir svirno durys buvo gražiai išdailintos Mykolo ranka. Į senatvę jis ėmė daryti kryžius bei šventųjų figūras. Jeigu būtų išėjęs mokslus, būtų tapęs nepaprastu žmogum. Deja, jam teko ūkininkauti, o ūkininkas buvo prastas.

J. Staugaičio motina Joana buvo visai kitokio būdo. Jai labai jaunai teko susidurti su gyvenimo kietumais. Dar neturėdama 16 metų neteko tėvų ir jai prisiėjo rūpintis ūkiu bei globoti jaunesniuosius seserį ir brolį. Labai jauna ji priėmė žentuosna to paties kaimo gyventoją Mykolą Staugaitį. Joana buvo minkšto būdo, labai jautrios širdies ir didelės energijos moteris.

Vyskupo tėvai Joana ir Mykolas nebuvo vykusi pora ir jų gyvenime nebuvę didelės harmonijos. Visa ūkio našta krito ant Joanos pečių. Ji buvo ir „gaspadorius“, ir „gaspadinė“. Joana aptaisė trobesius, įsigijo gyvulių ir padargų. Buvo net 9 vaikų motina (4 jų maži mirė, 5 užaugo). Joanai gyvenimo našta pasirodė per didelė. Ji mirė, eidama 37 metus.

Apie savo motiną Justinas Staugaitis rašė: „(…) Kalėdų šventėms parvažiavęs, pastebėjau, kad mano mamytė labai sumenkusi ir dažnai kosti. Sakėsi, buvusi pas kelis gydytojus, bet jie nieko negelbsti. Pagalios duoda tokių įsakymų, kurių, ūkyje gyvenant, nesą galima išpildyti. Seniau motinėlė labai mėgdavo bažnyčią. Šitų Kalėdų atostogų metu šventėms mamytė liepė bažnyčion ruoštis visiems. Jinai namieje pabusianti, nes bijanti šalčio ir jaučiasi blogai.

Kad mamytė mus ir labai mylėjo, tačiau per daug glamonėtis su mumis nemėgdavo. Dažnai mums primindavo, kad žmogaus gyvenimas esąs sunkus ir juo mes būsime labiau išsilepinę, juo jis bus sunkesnis. (…) Prasidėjus mokslui, tėvas tuoj rašo, kad motinėlė jau gulinti. Bet jis parvežęs gydytoją ir tikisi, kad gal pasveiksianti. Ir antras, ir trečias laiškas atneša man tą pačią žinią. Iš paskutinio laiško matau, kad ir tėvas jau susirūpinęs mūsų motinėlės sveikata ir rimtai dėl jos ima abejoti. Aš nekantriai laukiu Velykų švenčių. Darbas man ima nesisekti, mano mintys nuolat prie sergančios motinos patalo. Aš ją ir sapne nuolat sapnuoju. Aš pasidariau rimtas, mažakalbis. Draugai sakė: „Gavo užvaizdos vietą, tai nupuiko“.

Pagaliau atėjo taip laukiamos Velykų atostogos. Žinia, kokie mūsų pavasariai: keliai ir orai kuo bjauriausi! Tėvas parašė, kad parvažiuočiau su žydu lig Naumiesčio: ten būsiąs atsiųstas arklys parjoti namon.

Į Naumiestį atjojo pats tėvas. Suėjęs jį, pirmiausia, žinoma, klausiau nuo motinėlės sveikatos. – Taip sau, nieko! – atsakė man tėvas. Bet aš girdžiu, kad jis ką tai pasakoja pašnabždomis savo broliui, o mano dėdei. Aš suprantu, kad čia negera.

(…) Kelias iš Naumiesčio į Tupikus man pasirodė be galo ilgas. Pagaliau, pusėtinai sušlapę ir nušalę, parjojova. Aš, nulipęs nuo arklio, tuoj skubinausi prie motinėlės patalo. Jos ne mažiau išsiilgta manęs, kaipo mano jos. Įeinantį jinai visą mane peržvelgė ilgu ir giliu žvilgsniu. Nuo karščio raudoni jos skruostai darė ją daug jaunesnę, nepaprastai gražią.

„Liga, matyt, nėra taip pavojinga, – pamaniau sau, – gal gydytojai tik taip sau gąsdina“. Bet nusigandau, kai paėmiau pabučiuoti motinėlės ranką. Buvo ji balta kaip drobė, išsekusi kaip šipulys. (…) Nenorėdama toliau ir savęs, ir manęs jaudinti, motinėlė ranka nubraukė savo ašaras ir, tartum visiškai nurimusi, ėmė mane klausinėti, kaip einasi mokslas, kaip pavyko kelionė ir t. t.

Visas ligonės kūnas taip buvo sumenkęs, kad nekiek tebuvo jo žymu iš po antklodės. Alsavo sunkiai ir tankiai, kalbėjo vos pertraukdama žodžius. Kad ir nekiek tebuvau patyręs ir ligonių bemaž nematęs, tačiau ir aš ėmiau abejoti, ar mūsų motinėlė gali išgyti.

Nuo mirties ją teskyrė jau tik kelios dienos. Per tą laiką aš bemaž nesitraukiau nuo jos lovos. Kalbėti maža ką tekalbėdavome, nes ligonei ir nelengva buvo kalbėti. Jinai žiūrėdavo į mane savo giliomis, užsimąsčiusiom akim, iš kurių kai kada ištrykšdavo ašara. Aš žiūrėdavau į motinėlę, norėdamas atspėti kiekvieną jos mintį. Ir, kuo galėdamas, patarnauti. Ji, mačiau, dega, kad, bet ko prireikus, aš jai paduočiau, ne kas kitas.

Antradienį po Verbų sekmadienio ligonė pareikalavo kunigo. Seniai, girdi, buvusi išpažinties, vis laukusi, kada pati galėsianti nueiti, bet matanti, kad iš to nieko nebus, todėl – girdi – rytoj parvežkite kunigą ir gana. Tiesa, dabar labai blogi keliai, bet trejetu arklių vis bus galima išvažiuoti.

Tuo pat laiku sunkiai sirgo Žvirgždaičių Liorantienė. Susižinojome su Liorantais ir nutarėme kunigą parvežti abiem ligonim. Mūsų arkliais sutarta parvežti, Lioranto – nuvežti. Rytojaus dieną parvažiavo su Švč. Sakramentu kunigas Petrika, kuris tuo laiku buvęs Naumiesčio vikaras. Mamytė buvo labai patenkinta, nes kaip tik pas tą kunigą eidavo išpažinties.

(…) Tą naktį po išpažinties ligonė gyrėsi gana gerai miegojusi ir rytojaus dieną jautėsi daug geriau: ir mums iš tikro atrodė smagesnė.

Kad tai ir buvo Didysis ketvirtadienis, ir bažnyčioje gražios pamaldos, bet šiuo atveju nė tą dieną, nė rytojaus dieną iš mūsų namų jau niekas į bažnyčią nesirengė.

Rytojaus dieną, vadinasi penktadienį, motinėlė liepė man nujoti pas Rudžių tetą (Daniliauskienę) ir paprašyti, kad per Velykas atsilankytų. (…) Jojau pievomis ir grabakrančiais, jokio kelio nesilaikydamas, nes apylinkės man buvo gerai žinomos. Kupinas buvau geros nuotaikos, džiugino mane ne tik gamtos gražumas, bet ir neabejotina viltis, kad tikrai pasveiks mano motinėlė. Besikelianti iš žiemos miego gamta ir ją prikels iš ligos patalo.

Ta viltis jau sustiprėjo, kai parjojęs radau ligonę iš tikro neblogoje nuotaikoje. (…) Nupasakojau ligonei, kas girdėt Rudžiuose, kad tetutė Daniliauskienė tikrai žadėjo atvažiuot antrąją Velykų dieną.

Tą vakarą mamytė išsiuntė anksti mus visus gulti. Rytoj, girdi, Didysis šeštadienis, tai būsią daug darbo. Namiškiai norėsią eiti į Velyknaktį, tai šiandien lai pasilsį.

Mes, mamytės paklausę, greitai išsiskirstėm gulti. Ligonė šiandien jaučiantis geriau, tai gal ir jinai šiąnakt geriau pasimiegosianti.

Aš tą naktį užmigau taip, kaip nė vienos šių atostogų nakties nebuvau miegojęs. Nežinau, ką sapnavau, tik staiga išgirdau tėvo balsą, žadinantį keltis: – Kelkis, – sako, – mama miršta! Buvo apie 3 val. ryto.

Aš pašokau iš patalo ir nubėgau pas mamytės lovą. Senoji tetutė nugabeno visus mažiukus: du mano broliuku ir dvi sesutes, kurių jauniausioji apie du metus teturėjo. Vyresnysis brolis turėjo 10 metų. Visi mes suklaupėme prie ligonės lovos. Ligonė alsavo sunkiai ir dažnai. Pažiūrėjusi į mus tarė: – Aš jau jus palieku. Pažvelgusi į mane ir rodydama ranka ketvertą mažutėlių, vėl tarė: – Tu jais rūpinkis!

Tai buvo paskutiniai mano motinėlės žodžiai. Juos ištarusi, ji ramiai užmigo. Buvo tai 4 balandžio mėn. 1885 metų diena, 4 ryto valanda, tais metais Didysis šeštadienis.“

 

(Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.