Meškėnų kaimo liepa – valstybės saugomas gamtos paminklas

 liepaTikriausiai nedaugelis atkreipėte dėmesį į šalia kelio Marijampolė-Prienai, Meškėnų kaimo ribose, stūksantį reto grožio medį. Vasarą, kai viską paslepia žaluma, matosi tik žalias gūbrys, o dabar atsiskleidžia visas senosios liepos grožis – tarsi iš vaikystės pasakų miško.
MB Arbovita ir Lietuvos arboristikos centro iniciatyva šis medis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu. Senąją Meškučių liepą globos Arbovitos vyrai.
Medis išties įspūdingas. Spėjama, kad jo amžius gali būti 350-400 metų. Viršūnė kažkada vėtrų nulaužta, tačiau medis gyvybingas, jo dabartinis aukštis apie 12 metrų. Kamieno apimtis 1.30 m aukštyje siekia 6 metrus.
Istorinės žinios: liepa auga buvusio Javaravo dvaro teritorijoje. Pagal istoriko Benjamino Mašalaičio surinktus duomenis Javaravo dvaro, kaip ir beveik visų kitų dvarų, atsiradimo datos neįmanoma atsekti. Istorikai tokia data laiko tą, kuri pirmąkart aptinkama šaltiniuose. 1744 m. parapijos apyraše Javaravo dvaro nebūta. Nėra jo ir 1783 bei 1784 m. apyraše, nors Meškinių (dabartinis Meškėnų) kaimas ir jo ūkiai išvardinti. Pirmąkart šis palivarkas, t. y. lyg ir ne visai savarankiškas dvaras, minimas tik 1813 metais, skaičiuojant Napoleono karų padarytus nuostolius. Žinant, kad po Napoleono kodekso įsigaliojimo, t. y. 1807 metų, jokio dvaro steigti Užnemunėje neleido, tikėtina, kad dvaras įkurtas arba paskutiniais LDK metais, t. y. tarp 1785-1795 metų, arba prūsų okupacijos metais, t. y. 1795-1807.
Įvertinant tai, kad paskutiniais LDK suirutės metais naujų feodalinių ūkių steigimas dvarininkams jau beveik nerūpėjo, labiausiai tikėtina, kad Javaravo dvaras atsirado ne anksčiau, kaip paskutiniais XVIII a. metais. Prūsų dokumentuose minima, kad jie imdavo (t. y. lyg ir prievarta rekvizuodavo) arklius iš Javaravo. Žinant, kad tokiu vardu buvo vadinamas tik dvaras, bet ne kaimas, galima spręsti, kad 1807 m. toks dvaras egzistavo. Beje, trečdalis dvaro gyventojų buvo vokiečiai. Didelė vokiečių bendruomenė gyveno ir Kuktuose (yra jų kapinės). Gudinėje irgi vyravo gudai (baltarusiai) ir vokiečiai. Beveik visi vokiečiai čia atsirado per prūsų kolonizaciją. Tikėtina, kad jie, padedami savo valdžios, ir įkūrė dvarą – turbūt patį „jauniausią“ mūsų apylinkėse.
Caro valdžia šį majoratinį dvarą perdavė karininkams Ramzajams ir taip jiems atsidėkojo už nuopelnus slopinant lenkų ir lietuvių sukilimus. Taigi realiai dvaras priklausė valstybei, o dalinis savininkas buvo kuris nors iš Ramzajų. Šie irgi dvare negyveno, o ūkį tvarkyti patikėjo samdomiems ūkvedžiams.
Matyt, paskutinis dvarininkas buvo baronas generolas Georgijus Ramzajus, minimas 1903 ir 1909 m. inventoriaus apyrašuose. Anksčiau valdė jo tėvas – Eduardas.
Sprendžiant iš visų kitų dokumentų, matyti, kad dvaras niekada nebuvo ekonomiškai stiprus; jame stovėjo tik mediniai statiniai ir gyveno nedidelis skaičius gyventojų – neviršijo 124.
Igliškėlių apylinkės gyventojai apie Javaravo dvarą papasakojo daugybę atsiminimų. Pagal juos, baudžiava čia buvusi labai sunki, dvarponis nepaprastai žiaurus: negalėdavęs naktį užmigti, jeigu kurią dieną nenuplakdavęs vieno ar daugiau baudžiauninkų. Kai dvarponis pasenęs ir apsirgęs, dar žiauresnis tapęs: įsakęs prie savo lango plakti kaltus ir nekaltus baudžiauninkus; plakamojo riksmas buvęs jam savo rūšies vaistas. Pagal pasakojimus, baudžiauninkai būdavo plakami būtent prie šios liepos. Jų rankos būdavo pririšamos prie apatinių liepos šakų, kad nereikėtų plakamojo laikyti ir šis nepaspruktų. Tai panašu į tiesą, kadangi apatinės liepos šakos yra pirmapradės ir labai patogios aprašytai kankinimo procedūrai atlikti.
Šaltinis: Renaldas Žilinskas, arboristas, suduvosgidas.lt

Komentavimas negalimas.